Praėjo daugiau nei metai nuo tada, kai išgirdusi pastebėjimą, jog rašau mėšlą, suvokiau galinti puikiai be to apsieiti. Gerokai klydau, nes siaubingai pasiilgau ne tiek rašymo, kiek reakcijos. Tokios kaip minėtoji – irgi.
Bet po ilgos pertraukos imti ir lyg niekur nieko parašyti tekstą atrodo kažkaip keista. Tas pats kas po konflikto išdidžiai trenkti durimis, oriai išeiti į kitą kambarį, o po geros valandos, kai nebesijauti taip užtikrintai, pradėti galvoti apie sugrįžimo strategiją. Kaip sako mano draugės mama, “tuomet labai durnai gaunasi”.
Taigi, trumpa įžanga, kad atsiradimas nebūtų nei iš šio, nei iš to.
Per tuos metus nutiko labai daug įvykių ir mano gyvenime, ir visame pasaulyje. Pamenu, pernai pavasarį rašiau apie Libijos diktatorių kaip apie mažai kam žinomą išsišokėlį. Kas būtų pamanęs, kad po keliolikos mėnesių jo pavardę žinos net maži vaikai, o mano mielas draugas žurnalistas iš Danijos rašys man laiškus tai iš Sirtos, tai iš Misratos, laiško pabaigoje kaskart pridurdamas “Iki kito karto, jei šiąnakt manęs nenušaus sukilėliai”.
Nebūčiau tuomet patikėjusi, kad atsiras jėga, priversianti iš posto išsiropšti Silvio Berlusconį. Kad Latvijoje parlamento rinkimus laimės prorusiška partija. Kad Palestina bus priimta į UNESCO, kad Kanaruose ims formuotis nauja sala ir porą kartų išsiverš Etna. Kad per išpardavimus “Ozą” užplūs baltarusiai, nes pirkti Lietuvoje jiems bus pigiau. Kad peržiūrėsiu visą serialą “Twin Peaks”, kurio antrojoje serijoje išpranašaujama Breiviko Norvegijoje įvykdyta egzekucija (“Jei kažkas nužudomas, pirmiausia pagalvoju apie norvegų ekstremistus”, - sako neūžauga).
Ir kad lapkričio 18-ąją (o tai – jau rytoj) mano globalus požiūris į pasaulį išsiplės iki maksimumo, nes į mano namus atsikraustys užsienietis, kad ir kur tie namai būtų.
Šių geopolitinių pokyčių išvakarėse dedu tašką po įžanga ir pradedu galvoti, ką parašysiu savaitgalį.