Visuomet nuoširdžiai palaikiau dešiniąsias jėgas. Ir manau iki šiol, kad iš prigimties esu dešinioji. Liberalus gerbiau už laisvąją rinką, konservatorius - už valstybingumą ir patriotizmą, dešinės centrą - už diplomatinius sugebėjimus ir inteligenciją. Dar visuomet maniau, kad geopolitika yra daug daug svarbiau negu pensijos, socialinės išmokos ar kitos panašios smulkmenos. Todėl man atrodė gerbtina tai, kad Užsienio reikalų ministerijos pastato remontas atsieis kokius 200 mln. litų, ir natūralu, kad tai gal 20 kartų brangiau negu naujas Savivaldybės pastatas (skaičių tikslių nepamenu, na, bet maždaug).
Dar visuomet mane piktino skaičiuojantieji valstybės tarnautojų išlaidas. kiek uždirba, kiek pieštukams, kiek Mercedesams, o kiek komandiruotėms. Juk viskas - vardan tos Lietuvos, ir kad apie ją gerai galvotų kiti. Kad mūsų Prezidentas būtų autoritetas Europoje, kad mūsų sostinė būtų graži turistams, kad neklaustų mūsų pačių Barselonos kavinėje tailandietė padavėja, ar Lietuva - tai koks nors Rusijos miestas. Už visa tai reikėjo mokėti.
Prieš dešimtmetį būčiau atvėrusi vardan tokio tikslo savo pačios kišenę. kaip tik lygiai prieš dešimtmetį labai norėjau turėti tūkstantį litų, kad galėčiau juos nunešti ir atiduoti krizėje atsidūrusiai Lietuvai. Net jei tai lašelis jūroje. Tik kad tuomet man buvo 17 metų, ir tūkstančio litų aš, žinoma, neturėjau.
Dabar juos turėčiau (arba pasiskolinčiau su 33 proc. metinių palūkanų), bet nešti niekur nesinori, nors tu ką.

Gal kad staiga Lietuvos Statistikos departamentas niekuo nebesiskiria nuo Wall Streeto?

Šiandien jie (Wall Streeto vyrukai) išsimokėjo premijas. Apie 20 milijonų JAV dolerių - tiek pat, kiek save pamalonino ir 2004-aisiais, kai ekonomika klestėjo, o jie dar nereikalavo iš mokesčių mokėtojų paramos savo verslo gelbėjimui.

Meskit į mane akmenį, jei tai ne lašas jūroj. Ir meskit dar vieną, jei tas lašas - ne deguto.