"Antanas Mockus bus Kolumbijos prezidentas". Taip teigia mano kolega ir labai geras draugas, todėl abejoti negalima būtina patikrinti.
Pradedu nuo elementaraus "Facebook". Paieškos langelyje įvedu "Antanas Mockus". Rezultatas - trys puslapiai gerbėjų sukurtų "klubų", kuriuose su pietiečiams būdingu užsidegimu ir begale šauktukų teigiama, kad jis, būtent jis - būsimasis Kolumbijos prezidentas. Kad už jį, ir ne už ką nors kitą balsuos tauta. Kad jis - charizmatiškiausias, nuovokiausias, iniciatyviausias. Kad tik jo vadovaujama Kolumbija turi ateitį. Ir taip toliau.
Tada imuosi blogų. Paties A.Mockaus sukurto nerandu, bet už jį tai puikiai daro keletas gerbėjų - seka kiekvieną jo žodį, džiūgauja dėl kiekvienos sėkmės ir teisina dėl bet kokios nesėkmės.
Galiausiai pradedu skaityti Kolumbijos leidinių publikacijas. Ir su kiekviena nauja antrašte pradedu tikėti - A.Mockus GALI tapti Kolumbijos prezidentu.
Lietuvoje tokios psichozės žengia dar pirmus žingsnius (jei iki galo pavyks D.Grybauskaitės rinkiminė kampanija, matysim ko gero pirmą (neskaitant R.Pakso, bet mes jo neskaitom) atvejį). Užtat Kolumbijoje A.Mockus jau dabar, likus daugiau nei metams iki rinkimų, vadinamas "kultiniu", "charizmatišku", "stulbinančiu" ir net "dievišku". Taip rašoma net po tais fotomontažais, kur A.Mockus vilki toreodoriškas betmeniškas raudonas trumpikes.
Pasirodo, paauglės jį įsimylėjusios, kultūros atstovai dėkingi už jo nuopelnus per dvi Bogotos mero kadencijas, sportininkai laiko vlltimi, sąžiningi piliečiai tikisi, kad jam, o ne kam kitam, pavyks pažaboti nusikalstamumą. Jį myli žalieji, raudonieji, baltieji - visi.
Tiesa, vienintelė nepalanki aplinkybė - apklausos (radau kelių mėnesių senumo) sako, kad už A.Mockų balsuotų du procentai rinkėjų šalyje. Bet užtat penkiasdešimt - sostinėje. Tad A.Mockui, užsitikrinusiam balsus nuveiktais darbais Bogotoje, dabar belieka sugraudinti kolumbiečių širdis provincijoje.
O širdį į savo pusę palenkti jis tikrai moka - net maniškę, nors apie šį žmogų, prisipažinsiu, žinau nedaug. Interviu Bogotos dienraščiui jis jautriai atvirauja (ir neabejotinai didina savo populiarumą visoje šalyje): "Kol buvau sostinės meras, man daugybę kartų grasinta susidorojimu. Todėl turėjau nešioti neperšaunamą liemenę. Bet joje aš iškirpau širdies formos skylę - lygiai ten, kur yra mano širdis, ir manau, kad tai mane apsaugojo labiausiai".