Ukrainos Užkaboriai

March 27, 2009 by Atidaryta
Visus pasvarstymus (rypavimus, teisingai) apie žurnalistų pareigas, pašaukimą ir pasišventimą darbui – į šiukšlių dėžę. Antradienį Briuselio spindesys baigėsi, - welcome to Ukraine.
Išlipau iš lėktuvo Miunchenas-Kijevas, ir iš karto supratau, kad nereikia to milijono, kad atsidurtum kosmose.
Pirmiausia atsistojau į eilę prie pasų tikrinimo. Milžinišką eilę. Iš kito langelio, ant kurio parašyta “Crew only”, galvą iškišo jaunas uniformuotas vaikinukas ir sušuko – dievočki, siuda! Suabejojau, juo labiau, kad pamačiau artėjant “Lufthansa” personalą su uniformomis, bet šalia laukusios ukrainietės įtikinamai padrąsino skubiu savo aukštakulnių kaukšėjimu. Taigi, pasukau ten, kur aptarnaujamas tik personalas ir kartais - merginos.
Paaiškėjo, kad pasirinkimas teisingas. Tereikia įteikti dar lėktuve užpildytą atvykimo ir išvykimo formą (mažas Maximos čekio dydžio lapukas, kuriame reikia nurodyti viešbučio adresą, kelionės tikslą ir išvykimo datą), ir palaukti, kol vaikinas telefonu pasitars su kolegomis, ar lietuvaitės, atvykstančios “darbo” reikalais (jei tariamas pabrėžtinai aiškiai, su ironiška šypsena arba paslaptingai prisimerkus, Ukrainoje tai reiškia bet kokią įprastą įstatymus apeinančią veiklą) nederėtų turėti vizos. Tada sulaukti antspaudo ant to paties lapuko, ir pereiti bagažo tikrinimo skyrių. Būtent pereiti, o ne praeiti.
Jei Ukrainoje elgiesi pagal taisykles, turėsi bėdos. Jei ne pagal taisykles – naudos. Viskas paprasta.
Spėjau pastebėti, kad vieni atvykusieji stojo į didelę eilę laukti, kol jų rankinis bagažas bus kratomas ir tikrinamas, o kiti, kaip ir būrelis pro personalo langelį, kaip aš, prasmukusiųjų, eina ir nueina nei nestabtelėję, nei stabdomi. Paseku šiems įkandin. Ir paaiškėja, kad apeiti formalumus – vienintelis būdas ką nors laimėti.
Tie kolegos žurnalistai, kurie pasirinko teisingą, o ne įguloms ir ne mergaitėms skirtą langelį, ten praleido maždaug valandą – jų buvo klausinėjama, kodėl, pas ką, kaip, kokiu tikslu. Jų rumuniški, bulgariški, švediški, daniški, itališki, olandiški, graikiški – kėlė sumaištį, o keista ES finansuojama konferencija - diiidelį nepasitikėjimą. Latvio užpildyta atvykimo forma jiems apskritai nepatiko, todėl vargšas vaikinas turėjo pildyti kitokią – daug ilgesnę, (“visiems” užsieniečiams privalomą, hm) ir joje nurodyti net savo tėvų asmens kodus. Ar tai teisėtas reikalavimas, niekas nežino, bet kad sunkiai įgyvendinamas – tai jau tikrai.
O tuomet taisykles mėgusių (paklauskit jų dabar) kolegų žurnalistų laukė antroji eilė - prie rankinio bagažo patikros punkto. Vengrui vos neprireikė atsistoti ant galvos, kad muitininkai galėtų viską iškratyti iš jo kišenių ir įsitikinti, kad jis nėra prarijęs kokio draudžiamo įvežti suvenyro “dlia babuški”. Beje, taip ir paklausė.
Varge, spėjasu papasakoti tik penkias atvykimo minutes, o jau šitiek prirašiau? Bandau pasakoti glausčiau, nes turiu spėti iki ryto – internetą turėsiu rytoj lygiai aštuntą, ir lygiai penkiolikai minučių, per kurias reikia spėti patalpinti šį rašinėlį į blogą. Nes sekantį kartą internetas šiame viešbutyje veiks tik kitą savaitę, kai manęs, tikiuosi, čia jau nebebus.
Taigi, skubu. Nepasakosiu detalių apie tai, kad beveik visų kolegų lagaminai iš lėktuvo atkeliavo suplėšytais uždrauktukais arba supjaustyti. Senučiukė ukrainietė, matydama jų isteriją, pakraipė galvą ir reziumavo: “Uznaju stranu svoju rodnuju”.
Nesiplėsiu pasakodama, kad oro uoste daugybė siūlančių taksi paslaugas, bet lauke – nė vieno automobilio su taksi skiriamaisiais ženklais (nes, sako, taksistams neapsimoka dirbti “oficialiai”). Nesileisiu į detales kalbėdama apie pirmus įspūdžius pamačius Ukrainai skirtas “Nike” ar “Reiffeisbank” reklamas (pirmojoje skustagalviai vaikinai su sportine apranga viena ranka rodo gestą “V”, o kitą laiko ant.. hm. Kaip čia politiškai-korektiškai išsireiškus... O minėtasis bankas didžiuliame stende vadinasi “Raiffaizbank” – kaip parašyta, taip ir skaityti.
Po gero pusvalandžio atsiduriame prie viešbučio. Ekspress hostinica – keistas pasirinkimas, jei galvoji, kad į tavo šalį pirmą ir gal paskutinį kartą atvyksta užsienio žurnalistai. Bet jis trijų žvaigždučių, ir visa kita jiems nerūpi. Todėl ramiai įteikia kiekvienam žurnalistui po raktą (metalinį, įprastą, su kaspinėliu) nuo kambario ir palinki ramaus miego. Jei tik žinotum, žmogus, iš anksto, koks tas palinkėjimas aktualus, kai lieki vienas savo kambaryje.
Maniškiame yra: vienas švarus rankšluostis, vienas gabaliukas ūkinio muilo, šiek tiek tualetinio popieriaus, įrėminta vandens lelijų nuotrauka, dvi stalinės lempos, dūmų daviklis bei įjungtas, bet tuščias šaldytuvas, atliekantis šildytuvo funkciją, nes pučia į kambarį karštą orą.
Ach, taip, internetas. Nusileidžiu žemyn pas administratores, nusiperku bevielio ryšio paslaugos kortelę valandai (kaina – apie dešimt litų). Grįžtu į numerį. Mano puikusis Mac’as man praneša, kad viešbutyje bevielio ryšio nėra. Vėl nusileidžiu. Administratorė patvirtina – tikrai nėra, bus gal kitą savaitę, o gal nebus. “Tai kodėl pardavėte man kortelę ir net nutrynėt kodą”? – Gūžt pečiais. Aš – atgal. Tiek to, duoklė Ukrainos ekonomikai ir per daug nuovargio aiškintis.
Iš tiesų nuovargio tiek daug, kad kitą rytą pramiegu pirmąjį darbotvarkėje numatytą susitikimą, todėl lekiu iš viešbučio iki Besarabkos – turgaus, prie kurio įsikūręs Europos žurnalistikos centras ir kuriame turėjau būti jau prieš pusvalandį. Vietoj pažadėtų dešimties minučių beveik bėgte nusigaunu ten per keturiasdešimt. Pakeliui spėju pamatyti gatvėse važinėjančias tik prabangias ir tik visiškai užtamsintais langais mašinas, ir tik juodais, tik odiniais paltais vilkinčius jų vairuotojus. Taip pat – kas antrame žingsnyje stovinčias pinigų keityklas, siūlančias vis kitokį valiutų kursą. Ir ekologišką konteinerį su dideliu žaliu užrašu “Grin ko”.
Priešais Besarabką esančioje požeminėje perėjoje įsikūręs prabangių odinių baldų salonas, o vėl pakilus į dienos šviesą (nors pogrindžio čia daug daug daugiau) – viena šalia kitos išsirikiavusios kavinės “Kofi Taimz”, “Kafe Hauz” ir “Kofe Steišn”.
Priešais jas kardelių svogūnėliais prekiaujanti miela bobuliukė rožinėmis sportinėmis kelnėmis padeda susigaudyti tarp gatvių (man reikalinga Hruglaja Universitetskaya) - “pohodi hrugom i naverniaka naidiotsa”. Ukrainiečiai turi net posakį – “kak ne kruti, vsio rovno žizn krutitsia vohrug Besarabskoho rinka”. Žinoma, jei net universitetą pastatė prie turgaus.
Tiesa, šiek tiek padėtį apsunkina tai, kad namai sunumeruoti kaip kam šovė į galvą: pirmas, trečias, penktas, aštuntas, vienuoliktas, šeštas. Pasirodo, dar neseniai buvo galima nusipirkti patinkantį namo numerį, jei kaimynas tokio dar nerezervavęs. Štai ir visa paslaptis.
Tokiu tempu - bėgte ir vis ratu ir aplinkui – prabėgo visas trečiadienis.
O ketvirtadienį prasidėjo tikroji, ukrainietiška, žurnalistika. Ir ne tik todėl, kad gavau tris išskirtinius interviu ir buvau įtraukta į juoduosius sąrašus (turbūt į Ukrainą artimiausiu laiku manęs nebeįleistų net per įguloms skirtus langelius). Ir ne tik todėl, kad sužinojau neįtikėtinų dalykų apie požeminį dujų, oligarchų ir politikų gyvenimą. Svarbiausia – pamačiau truputį tikrojo gyvenimo dienos šviesoje.
Keturios dvidešimt penkios. Didžiosios Britanijos pilietis, britiškai santūrus ir labai rafinuotas trisdešimtmetis žurnalistas viešbučio numeryje pabudo nuo triukšmo. Tą akimirką į jo kambarį įsiveržė didelė mobiliuoju telefonu garsiai kalbanti ukrainietė. Ji pašaipiai nužvelgė sutrikusį vyrą, ir, toliau kalbėdama telefonu, nuėjo į jo dušą. Apsižvalgė, ir nenustodama berti greitakalbės, apsisukusi išėjo. Žurnalistas pamanė, ar tik nebus pamiršęs užsirakinti durų, ir nors tai atrodė mažai tikėtina, nusprendė dėl visa ko tą rytą nebeužmigti.
Penkta valanda ryto. Pabudau, nes smarkiai graužė akis ir gerklę. Pilnas kambarys dūmų – jie veržėsi iš lauko, nes nakčiai palikau pravirą langą. Priešgaisrinis daviklis ramiai mirksėjo, todėl nusprendžiau verčiau nesijaudinti ir ramiai išėjau į balkoną pasidairyti. Apačioje, trijų žvaigždučių viešbučio kieme, pačiame Kijevo centre, vyrukas su “Grin ko” uniforma, ramiai kūreno didžiulį laužą – maždaug dviejų metrų skersmens ir metro aukščio plastikinių butelių, pakuočių ir kartoninių dėžių krūvą. Kai tik grįšiu į Lietuvą, parodysiu šio šiukšlių utilizavimo proceso nuotraukas.
Septynios trisdešimt. Su charizmatiška prancūze žurnaliste geriame tirpią kavą su pienu (pienas skirtas dribsniams užpilti – subara padavėja, bet nemačiom įsipilam po šlakelį). Prancūzėms pusę žavesio suteikia jų įgimta elegancija, o kitą - kalba. “Zio kofy yz fantastyk”, - ji siurbteli siaubingo gėrimo, o netoliese tykojusi ukrainietė padavėja per tą akimirką iš po puodelio ištraukia jos lėkštutę – “hostiam nehvotaet”.
Septynios keturiasdešit penkios. Šalia mūsų prisėda žurnalistas iš Danijos. Jis nenustygsta: lygiai aštuntą bus internetas. Lygiai tą valandą penkiolikai minučių į viešbutį ateina IT administratorius, kuris padarys, kad internetas būtų. Jei reikės, danas pasiruošęs dėl šio reikalo paaukoti savo kompiuterį – tegu neveikia daugiau niekada, tegu iš jo ištraukia ką reikia arba prideda bet ko, kad tik nors kelioms minutėms pasitikrinti pašto. Mat, bėda, juo jau daugelį metų mėgina atsikratyti darbdavys – nerašo laiškų, neskambina, mėgina įtikinti dirbti Lotynų Amerikoje (nors jo laikraštis net nerašo apie šį žemyną) arba be jokio reikalo jau kelintą kartą siunčia į Ukrainą, ir, greičiausiai, šį kartą net bus perkėlęs ofisą į kitą vietą, kad danas grįžęs jo neberastų. Todėl jis labai reikia “istorijos” – pritrenkiančio pasakojimo iš Ukrainos. Bėda ta, kad jam nieko nenutinka – jis pramiega po kambarius vaikštinėjančias ukrainietes, nepamato laužų, jam niekas neatima lėkštutės, ir net jo internetas tuoj tuoj veiks. Danas nusprendžia: paliks visai dienai kompiuterį neužrakintame kambaryje - tikėkimės, pavogs. Vis šį tą galės sugrįžęs papasakoti.
Posted in | 4 Comments »

4 comments:

A.Guzber said...

oohh... laukiu tesinio!

neria said...

kodel toks trumpas.. as jau pradejau isijausti :)))))))

Anonymous said...

Tokiu stiliuku ir knyga apie Ukraina su malonumu perskaityciau :) Respect :)))

Anonymous said...

Labai graziai parasyta. Perskaicius kilo noras susipazinti su autore artimiau..

Post a Comment