Jūroje lėtai skęsta laivas. O trys savanoriai gelbėtojai kalbasi ant kranto. Pirmasis panikuoja – gelbėkime laivą! Kiek kainuos, tiek kainuos, naudokim visą techniką, svarbu, kad nenuskęstų!

Antrasis ramiai atsako – gelbėkim tik įgulą. Kam toks laivas, jei net ant vandens neišsilaiko? Nuplauksim su pripučiama valtele, įsodinsim jūrininkus - ir jokių išlaidų, ir žmonės išgelbėti.

Trečiasis pašaipiai šypteli ir priduria: jei įgula prieš išplaukdama nepasidomi, į kokią griuveną lipa, tai kam mums išvis tokie jūrininkai? Tegu sau skęsta.

Kuris iš jų, jūsų nuomone, teisiausias? Matyt, atsakymas priklauso nuo pažiūrų – socialdemokratiškų, konservatyvių arba liberalių.

Mano kolegos iš karto pasidalija į dvi stovyklas. Vieni – už gelbėjimą (“jei esi gelbėtojas, tavo pareiga gelbėti, o ne kontempliuoti ant kranto”). Kiti – už žmones (“laivas vis tiek jau nuskęs arba paskui labai brangiai kainuos remontas, bet žmonių gyvybė – nediskutuotinas klausimas”). Ir atsiranda viena, kuri drįsta pareikšti – “nemoki plaukti, nelipk į vandenį”. Gera žinia pirmiesiems – tokių Europoje dauguma. Antrieji – racionalūs ir humaniški, - tikras aukso vidurys ir visuomenės pasididžiavimas. Na o gelbėtojos-skeptikės, paprastai neturinčios bendraminčių, bet užtat niekad be reikalo nesusišlapinančios kojų, laukia nesibaigiantis vakarėlis ant kranto. Ar bent jau tol, kol ES

pirmininkaus Švedija.

Nes kol pernai ES vadovavo Prancūzija, josios prezidentas didysis panikuotojas Nicolas Sarkozy sužibėjo kaip tikras gelbėtojas iš pašaukimo. Vos pradėjus braškėti ekonomikai, jis puolė gelbėti pramonę, bankus, skyrė kelis milijardus eurų ant bankroto slenksčio atsidūrusioms mažesnėms ir didesnėms Prancūzų kompanijoms. O kadangi tuo metu Prancūzija pirmininkavo ES, tokią pat gelbėjimo “madą” įpiršo ir kitoms valstybėms. Beje, Vokietijos kanclerė A.Merkel jau niurna, kad geriau tų bankų ir nebūtų gelbėjusi – vienos išlaidos, o naudos jokios. Gelbėtas ir neišgelbėtas valstybinis “Landesbank” ir vėl liko be skatiko, ir Vokietijai, pradėjusiai ir negalinčiai besustoti gelbėti vargstančiuosius, teks krapšyti (arba pačiai skolintis) apie 13 mlrd. eurų.

Tuomet atėjo eilė Čekams. Šitie ES pirmininkai nebuvo pernelyg sentimentalūs, užtat galėjo “papirkti” racionalumu. Čekijos premjeras ne kartą pareiškė, kad neapsimoka gelbėti bankrutuojančių kompanijų – svarbu sukurti naujų darbo vietų, pasirūpinti socialinėmis garantijomis ir apskritai, galvoti apie žmones, o ne apie mašinas.

Na o užvakar vadovauti ES pradėjo Švedai. Tie, kurie spjovė į savo “Saabą” ir kuriems nė motais, kad bankrutavo didžiulė automobilių detalių gamykla, palikusi be darbo 15 tūkst. tautiečių. “Tegu dirba trečiosios pasaulio šalys, kur gamyba pigi, o produkcija – konkurencinga. O tokiose šalyse kaip Švedija reikia susikoncentruoti į mokslą, išradimus ir inovacijas, o ne dirbti juodus darbus ir reikalauti, kad kas nors pirktų neadekvačiai brangius to darbo vaisius. Ir jei švedai nusprendžia, kad nori gaminti detales – tegu gamina savo malonumui, bet tegu nereikalauja, kad valstybė paskui gelbėtų juos tik dėl to, kad šie pasirinko netinkamą profesiją”, - taip tiesiai šviesiai prieš porą mėnesių pareiškė Švedijos premjeras Fredrikas Reinfeldtas.

Ir nors Švedijos ambasadorė Lietuvoje Ulrika Cronenberg-Mossberg tikina, kad švedai nemėgins piršti savo ekonomikos modelio kitoms ES narėms, tačiau pripažįsta: Švedijos ranka Europoje bus juntama. O tiksliau, nebus juntamos visos kitos, gelbėtojų, rankos.