Teoriškai pasaulyje yra vienintelė klasikinės, arba tiesioginės demokratijos valstybė, kur valdžia priklauso demosui.
Ji yra ir vienintelė egalitarinė valstybė, kur visi lygūs, o kiekvieno piliečio žodis turi vienodą svorį sprendžiant bet kokį klausimą.
Šis valdymo modelis turi ir savo pavadinimą – Džamahirija, kas pažodžiui reiškia “visuotinė valstybė”.
Kasdieniai klausimai čia sprendžiami vietos tarybų ir komunų susirinkimuose. O aukščiausia valdžia priklauso vyriausiajam tautos kongresui – kaip ir Antikinėje Graikijoje. Jam vadovauja nuolatinis sekretorius, kuris per pastaruosius keletą metų pamažu atsisakė visų savo įgaliojimų, pasilikdamas sau tik formalų vaidmenį.Visai kaip koks Periklis.
Šios šalies valdyme, kaip ir senovės Atėnuose, gali dalyvauti tik piliečiai.
Atėnuose 500-aisiais metais iš 300 tūkst. miesto-Polio gyventojų tokių būdavo apie 30 tūkst.
Susirinkimuose anuomet buvo nepageidaujamos moterys, imigrantai ar abejotinos reputacijos vyrai.
Labai panašiai ir čia – jokių imigrantų (išskyrus, kaip ir Graikijos atveju, jei jų neįsivaikina grynakraujė šeima). Štai kodėl šalyje beveik neliko užsieniečių, ypač italų, kurių populiacija buvo išguita, neleidžiant jai dalyvauti jokiame politiniame ar socialiniame šalies gyvenime.
Gal tik su moterimis kiek kitaip – jos skatinamos dalyvauti visuomeniame ir politiniame gyvenime, ir net verčiamos atlikti privalomąją karinę tarnybą.
Idealu, nieko nepasakysi. Ypač kai sužinai, jog tokia santvarka egzistuoja ne kokioje pažangioje Vakarų šalyje, o Afrikoje, - valstybėje, apsuptoje Čado, Sudano, Nigerijos, Alžyro, Egipto režimų.
Tokia tiesioginė demokratija, kuri egzistuoja Libijoje, - žydra svajonė Vakarams, kur visus klausimus jau seniai sprendžia ne tauta, o jos rinkti atstovai. Na, gal išskyrus Šveicariją, kur beveik kiekvienu svarbesniu klausimu kviečiamas šiuolaikinis tautos susirinkimas – rengiamas referendumas.
...
Atrodytų, šios dvi valstybės galėtų draugauti – keistis patirtimi, mokytis viena iš kitos klaidų ir abi būti pavyzdžiu vadinamajai “naujai kairiajai” – pasauliniam judėjimui, pasisakančiam už demoso sugrąžinimą į tiesioginį valdymą.
Bet nėra. Ir nedraugauja. Ir netgi taip pykstasi, kad Libijos vadovas Kadafis (Muammar al-Gaddafi) penktadienį paskelbė Šveicarijai džihadą.
“Kiekvienas musulmonas, bet kurioje pasaulio vietoje dirbantis su Šveicarija, yra išdavikas, ir eina prieš Muhamedą, Dievą ir Koraną. Musulmonai privalo eiti į visus oro uostus visame islamo pasaulyje ir saugotis, kad čia nenusileistų nė vienas Šveicarijos lėktuvas, eiti į visas prieplaukas ir saugotis, kad į dokus neįplauktų joks Šveicarijos laivas, tikrinti visas parduotuves ir žiūrėti, kad čia nebūtų parduodamos jokios šveicariškos prekės”, - pareiškė Kadafis.
Atseit, dėl to, kad pernai demokratiniame referendume beveik 58 proc. šveicarų palaikė “nedemokratinį” valdžios siūlymą uždrausti Šveicarijoje naujų Minaretų statybą (4 jau egzistuojančių Minaretų tai neliečia).
Tik 4 iš 26 kantonų tam nepritarė. Musulmonai užpyko. Libija ėmėsi veiksmų.
Bet šita priežastis – formali. Kadafiui reikėjo tik preteksto, kokiu lygiai taip pat galima laikyti ir 2008-ųjų atvejį, kuomet Šveicarijoje buvo sulaikyras Libijos vadovo sūnus Hannibalas bei jo nėščia žmona Aline. Už tai, kad atseit smurtavo prieš savo tarnus Šveicarijoje.
Arba kitas pavyzdys – du Šveicarai, iš kurių vienas šiemet buvo išsiųstas iš šalies, o kitas tik dabar, po 19 mėnesių įkalinimo, išleistas iš Libijos kalėjimo.
Bet dėl tokių dalykų (religiniai) karai juk paprastai nekyla. Į Šveicariją 2008 m. buvo eksportuojama absoliučiai visa Libijoje išgaunama nafta. Šveicarai gi Libijoje parduodavo iki dešimtadalio visų savo laikrodžių, ketvirtadalį šveicariškų variklių ir pilnai aprūpina Kadafį bei jo valdomos šalies gyventojus reikalingomis vakcinomis.