Šias dienas leidžiu Briuselyje, kartu su dar keliolika užsienio politikos apžvalgininkų ir redaktorių. Ir būtent jie, o ne konferencijų pranešėjai, yra svarbiausias ir didžiausias informacijos šaltinis. Žmonės, kurie gyvena užsienio politika, kurių kiekvienas mato situaciją iš savo paties, savo žiniasklaidos priemonės ir pagaliau savo šalies perspektyvos.
Kai kurie jų daug kalba, nes yra žurnalistai ir tai daro daugiau iš įpročio ar bandydami užmaskuoti kai kuriuos savo profesinius trūkumus. Tačiau kai kurie kalba, nes turi ką pasakyti.
Ko gero per dvi dienas iš pastarųjų sužinojau daugiau negu per paskutinį pusmetį. Ir ne tik daugybę užkulisinių užsienio politikos ir jos komunikavimo smulkmenų.
Pavyzdys. Eilinė konferencija Europos Komisijoje. Tikslas - pasirašyti bendradarbiavimo deklaraciją (labai nepatinkančią Rusijai) tarp Ukrainos, Pasaulio banko ir ES. Ryte kolegė iš Austrijos radijo praneša gavusi informacijos, kad atvyks ne tik Julija Tymošenko, bet ir prezidentas Vktoras Juščenka. Likus trims minutėms iki jų įėjimo į salę kitas kolega iš Olandijos "De Trouw" pašnibžda, kad, nepranešęs iš anksto, salėje tuoj pasirodys Rusijos energetikos ministras Sergejus Šmatko.
EK salėje šiokia tokia sumaištis, bet moderatorius ramiai praneša, kad pasikeitė darbotvarkė ir prieš J.Tymošenko ir V.Juščenkos kalbas savo pranešimą perskaitys Rusijos atstovas. Jis persigalvoja. Kolega Rumunas sako - taip rusai elgiasi beveik kiekvieną kartą, - jei situacijos negali kontroliuoti ar pakeisti, tai bent jau sugadina EK "vakarėlį".
Vėl nedidelė sumaištis. Įeina J.Tymošenko ir V.Juščenka, lydimi būrio apsaugos. Visi salėje atsistoja, plojimai. Kolega iš Rumunijos tyliai sako - šį kartą turėtų atsisėsti šalia vienas kito, bet po sutarties pasirašymo nesibučiuos. Bulgaras priduria - bet J.Tymošenko visą laiką žiūrės V.Juščenkai į akis, kad tas nepersigalvotų ir pasirašytų deklaraciją. O Danas nufilmoja, kaip J.Tymošenko įbruka rašiklį V.Juščenkai į rankas ir stebi net pasilenkusi, kaip jis raito parašą dokumente.
Kalbu apie informacijos šaltinių turėjimą, jautrių detalių, "plonybių" pajautimą ir teisingą interpretavimą, už kurio suguldytas didžiulis žinių bagažas. Apie viską, pradedant politikų mimikomis, įpročiais, nuotaikomis, baigiant visapusišku žinojimu, kas už ko slypi ir ką reiškia kiekvienas judesys.
Kaip sako slovėnas Branko iš nacionalinio dienraščio Delo (labiausiai patyręs ir daugelio kitų kolegų nuomone, "legendinis" žurnalistas), Maja Pliseckaja teisi - pirmiausia buvo ne žodis, kaip teigiama Testamente, bet gestas.
Bet kad tą gestą perprastum, turi daugybę metų domėtis baletu, o geriausia - pats būti jį šokęs.
Dauguma iš tų čia susirinkusių žurnalistų iš tiesų yra virtuozai. Jie gali kalbėti daugybe kalbų (neperdedu - slovėnas Branko kalba aštuoniomis), yra dirbę ne tik keliuose skirtinguose žiniasklaidos kanaluose, bet ir keliose skirtingose šalyse. Ir svarbiausia - jie moka kalbinti žmones. Branko interviu sąraše - Fidelis Castro, ta pati Maja Pliseckaja, Vytautas Landsbergis, Vladimiras Putinas, Condoleeza Rice ir daugybė kitų. "kalbinu juos ne dėl pliusiuko, o kad sužinočiau iš jų. Dabar tikiuosi gauti interviu iš Ševarnadzės - jol jis dar gyvas".
Klausiu jo, kas apmoka keliones. Klausimo jis nesupranta. Ir pasitikslina - o kas moka už tavo drabužius arba bilietus į teatrą? Žurnalistika yra jo gyvenimas, jo darbas, jo laisvalaikis. ne jo darbdavių, o jo paties reikalas.
(Tęsinys - kai vėl turėesiu internetą)