Prieš mėnesį oficialus tarptautinės bendruomenės atstovas Bosnijai ir Hercogovinai visų bosnių nuostabai ir pasipiktinimui pareiškė – “nebeketinu jodinėti negyvu arkliu”. Ir tapo Slovakijos užsienio reikalų ministru.

Iš balno jis nušoko tuo metu, kai nedarbas šalyje tebuvo apie 30 proc. Bet tai buvo dar prieš mėnesį. Dabar skaičius artėja prie 45 proc., ir Bosnija pradeda panašėti į vaiduoklių, kur gatvėmis klajoja nebegyvi arkliai, kraštą.

Iš šalies jau baigia pasitraukti visos ten legaliai mėginusios veikti užsienio kapitalo įmonės, o pogrindinė veikla – prostitucija, prekyba ginklais ir narkotikais (būtent per Bosniją eina vienas svarbiausių narkotikų kelių į Vakarų Europą) pasiekė 1995-ųjų lygį. “Viskas kaip ir po karo, - vadinasi, bus karas”.

Tokius perspėjimus atsargiai skelbia ir Bosnijoje reziduojantys užsienio reporteriai. “Nežinia, kada jie vėl išsitrauks ginklus”, sako gerai bosnius pažįstantis Slovėnijos žurnalistas Branko.

Beje, Bosnijos ir Hercogovinos sostinė Sarajevas stovi ant šių dviejų vienos šalies, bet skirtingų pasaulių žmonių sienos. Man pasakojo (gaila, kad iki šiol nemačiau savomis akimis), kad tikroji riba – per Sarajevą tekanti upė, kurios krantus jungia tiltas. Bet tai – ta vienintelė jungtis tarp Bosnijos krikščionių ir musulmonų. Tiltas po karo net neatrestauruotas – o kam, jei į svečius vieni pas kitus jie nevaikšto?

O šeštadienį nuėjau į nemokamą filmą “Skalvijoje”– bosnių režisieriaus komediją – dramą “Sprogimai”. Filmas šmaikštus, jumoras “balkaniškas” – kažkas tarpinio tarp keisto britiško ir stačiokiško rusiško. Tačiau salėje užsidegus šviesoms išgirstu vieną mergaitę sakant – “maniau, kad pabaigoje užsikūkčiosiu balsu”.

Balkanuose liūdna. Net jei jie linksminasi, tai daro su liūdesiu. Kaip pasakoja apie Balkanus slovėnų žurnalistas Branko, gerdamas juodą kavą – prieš 20 metų kavos šiuose kraštuose buvo galima nusipirkti tik iš banditų, ir jis kiekvieną kartą gerdamas šį gėrimą prisimena “tuos laikus”. O kas buvo banditai? Visi, atsako Branko. Nes visi žudė visus.

Šis smagus filmas – apie pokario Bosniją. Apie tai, kaip nusiaubta ir užminuota šalis (kartkartėm pasigirsta sprogimas ir gali spėti, kad kažkas ką tik neteko kojų, jei atsidūrė ne laiku ir ne vietoje) džiaugsmingai laukia atvykstant Billo Clintono. Nes tai pritrauks investicijų, visas pasaulis atkreips dėmesį ir Bosnija vėl galės pradėti “normalų” gyvenimą. Miestelio meras iki absurdo ruošiasi garbingojo svečio vizitui. Bando prisiminti, kaip atrodo jų šalies vėliava, moko klausą nuo sprogimų praradusius kaimiečius groti trimitais, klastoja dokumentus, kad šie JAV auditoriams pasirodytų nesuklastoti.

Kuoktelėjęs pensininkas – buvęs policijos šefas – rezga gyvenimo planą: ketina apsitaisyti granatomis ir pareikalauti Billo grąžinti jam per karą serbų nužudytą sūnų.

Tuo metu jo dukra kaip tik su serbu puikiai leidžia naktį, o jo išdavikė marti, per karą pabėgusi į serbų pusę ir dabar sugrįžusi “namo”, dainuoja širdį virpinančias balkaniškas melodijas broliškai bosnių ir serbų gaisrininkų komandai, kuri tuo metu aiškinasi, kas iš tiesų nužudė jų bendrą draugą – vieni ar kiti. Paskui susidaužia bokalais ir toliau dainuoja.

Toks makabriškas gyvenimas ir balansavimas ant komedijos ir tragedijos ribos yra būtent tai, kas ir dabar dedasi šioje pamirštoje (bent jau lietuvių – tai tikrai) šalyje.

Tiesa, jie turi tokį balkanišką juokelį – “Bosnijoje niekam nesiseka, net ir krizei”.