Dabartinė situacija (rinkoje) labiau primena 1961-ųjų Jeilio universiteto profesorius Stanley Milgramo bandymus.

Tuo metu kaip tik artėjo nacių karo nusikaltimais kaltinamo Adolfo Eichmanno bylos nagrinėjimas, ir visuomenė buvo skilusi į jį smerkiančius ir palaikančius. Vieni kaltinamąjį be išlygų vertino kaip nusikaltėlį, atėmusį gyvybę tūkstančiams žydų. Kiti teisino palaikydami paties A.Eichmanno poziciją, esą jis tik vykdė įsakymus ir pats nepriėmė sprendimų. Kitaip sakant, neturėjo kitos išeities.

Eksperimento metu psichologijos profesorius į tris skirtingas patalpas uždarė “mokinį”, “mokytoją” ir “techninį darbuotoją”. Mokinys buvo specialiai eksperimentui paruoštas aktorius, mokytojas to nežinojo. Mokytojui buvo įteiktas lapas su žodžių poromis, o techniniam darbuotojui - elektros šoko prietaisas, kuris esą per sieną prijungtas prie mokinio kūno. Eksperimento tikslas, kurį profesorius nurodė mokytojui ir techniniam darbuotojui – tikrinti mokinio sugebėjimus mokytis (šiuo atveju – išmokti žodžių poras) sudėtingomis sąlygomis. Tad mokytojas skaitė žodžių poras, mokinys atsakinėjo, o techninis darbuotojas už kiekvieną klaidingą atsakymą turėdavo spausti elektros šoko mygtuką. Jo žiniomis, iškrovos stiprumas didėjo su kiekvienu paspaudimu - nuo 15 voltų pirmą kartą iki maksimalių 450 voltų.

Ties 75 voltais mokinys ėmė klykti ir skųstis širdies darbo sutrikimu. Mokytojas tęsė. Techninis darbuotojas taip pat. Iki galo, nepaisant įtarimų, kad mokinio širdis gali neatlaikyti. Vėliau jie abu teisinosi, kad nesijautė atsakingi, mat eksperimentą per stiklą stebėjo profesorius: “mums buvo gaila klykiančio ir pasigailėti maldaujančio mokinio, bet juk profesorius viską matė ir būtų mus sustabdęs, jei pavojus mokinio sveikatai būtų rimtas”.

Tačiau įdomiausi rezultatai paaiškėjo tuomet, kai eksperimento vaizdo įrašą buvo pakviesti žiūrėti kiti Jeilio profesoriai. Jie manė, kad televizoriaus ekrane stebi gretimame kambaryje tuo metu vykstantį eksperimentą ir nežinojo nei apie netikrą elektros šoką, nei apie “netikrą” mokinį.

Taigi, ties kiekvienu elektros šoku Milgramas savo kolegų klausdavo patarimo, kaip derėtų elgtis: sustabdyti ar tęsti eksperimentą. Rezultatas įdomus: tik du iš 70 dėstytojų pareiškė, kad eksperimentą reikia sustabdyti. Nė vienas profesorius neišdrįso pasiūlyti patikrinti mokinio sveikatos. Nė vienas (net ir tie du nepalaikantys eksperimento) nedrįso palikti stebėjimo kambario be profesoriaus Milgramo leidimo.

O vėliau paklausti, kodėl taip elgėsi, atsakydavo: “nors ir buvo gaila mokinio, mes juk mokslininkai ir negalime sau leisti asmeniškumų kai dirbame darbą” arba “negalėjome kritikuoti kolegos ir stabdyti svarbiausio jo gyvenime eksperimento”.

Taigi, Milgramo išvados, kuriomis pasinaudojo ir teisiamojo Eichmanno advokatai, tokios: susidūrę su pareigos ir moralės prieštaravimu, žmonės renkasi pareigą, ir gali tapti net žiaurių kitų asmenų atžvilgiu priemonių vykdytojais, patys nesijausdami asmeniškai už tai atsakingais.