Seniai taip nebuvau pasiilgusi rašymo ir seniai taip sunkiai sekėsi pradėti.

Gal kad asmeninį dienoraštį norisi rašyti labiau nei viešą, o gal kad labai sunku nusibrėžti ribą tarp “mano” ir “visų”. Bet Jeremy Rifkin dviejų valandų oratorystės šedevras, kurį savom ausim išgirdau Prahoje (ir pamačiau puikiausią balso, intonacijų, turinio ir publikos valdymą) sako, kad tik viešinimas leis išgyventi per artimiausius 15 metų. Ir jis, ir kiti į Čekiją susirinkę įvairių sričių mokslininkai ruošiasi “distribucinei revoliucijai” , kuri turėtų pradėti naują distribucijos erą ir užbaigti senąją industrinę. Kitaip sakant, svarbiausia trijų dienų garsiausių Europos ir JAV mokslininkų konferencijos idėja – kad baigiasi vartojimas, prasideda platinimas, ir jau po 15 metų gyvensime visiškai kitokios ekonomikos sąlygomis.

Distribucinės visuomenės esmė - gamintoju ir platintoju tampa kiekvienas. Jei dabar mes naudojamės tuo, ko patys neužauginame ir nepagaminame (naftos ar gamtinių dujų savo kieme tikrai neišgauna nė vienas), ir esame priklausomi nuo kitų sistemų, tai platinimo atveju mes gaminsime sau, o pertekliumi dalinsimės su kitais – t.y., nebebūsime vartotojai. Na, bent jau J.Rifkinas ir dar 3 tūkst. profesorių tuo visiškai įsitikinę.

Net ir paprasčiausias blogo rašymas, jų nuomone, yra distribucinės ekonomikos užuomazgų pavyzdys. Twitteris, Facebookas, Youtubas, MySpace ir visi kiti įrankiai sukurti tam, kad visi galėtų dalintis tuo, kas yra jų, su visais kitais – platintojais iš esmės esame jau dabar. Bet mokslininkai – ne apie tai. Svarbiausias lūžis, jų nuomone, įvyks tada, kai visi iki vieno Europoje naujai pastatyti pastatai taps mini jėgainėmis ir gamins viską, ko reikia juose gyvenančių ar dirbančių žmonių reikmėms. Saulės baterijos ir ant stogo veikiančios vėjo jėgainės aprūpins energija, bus renkamas lietaus vanduo ir po filtravimo naudojamas maistui, o atliekos vėl perdirbamos į energiją (ir kalba J.Rifkinas šiuo atveju net apie kanalizacijos turinį).

Bet dar svarbiau, kad visos šios gėrybės bus kaupiamos, o jų perteklius parduodamas kitiems. Mokslininkų apskaičiavimu, vienas toks statinys gali užtikrinti apie 1000 gyventojų elektros, šilumos ir vandens poreikius. Tai reiškia neribotas energijos eksporto galimybes – kad ir į kitus žemynus.

Beje, pirmauja šioje srityje Ispanija. Ne iš gero gyvenimo – iki nuo sostinės nutolusių Navaros ir Aragono regionų vyriausybės parama keliaudavo lėtai ir biurokratiškai ir nuolat stabdydavo tų regionų vystymąsi. Todėl verslininkai kaip tik čia ir pastatė pirmuosius pasaulyje tokius “distribucinės eros” namus – kad taptų nepriklausomi nuo Madrido išteklių. Tiesa, kol kas tokie pastatai pavieniai ir nesujungti į jokią sistemą, tad energijos gamina tik tiek kiek reikia patiems, tačiau jų savininkai jau ieško būdų gauti ES finansavimą ir visos naujosios distribucinės infrastruktūros kūrimui.

(Beje, toks statinys su visa “įranga” dabar kainuoja apie 8 mln. JAV dol., nepriklausomai nuo jo aukščio ar ploto, ir atsiperka per 8 metus. O devintaisiais jo savininkas jau yra milijonierius ir atsiskaitęs su visais bankais. )

Beje, antrąją konferencijos dieną Prahoje buvo kalbama apie paramą tokių pastatų savininkams. Mokesčių lengvatas, kurias per 15 metų turėtų numatyti visos ES šalys, dotacijas, investicijas į tokių statinių apjungimą į sistemas ir t.t. Kuriamas visas mechanizmas, kaip sukurti ištisus distribucinės ekonomikos principais save išlaikančius miestus. Ir tie, kas suskubs ir sugebės greitai persiorientuoti – architektai, statybų bendrovės ar net specifinio tokių statinių interjero dizaineriai - sugebėsiantys jau dabar pasiūlyti paslaugas naujų sistemų kūrimui, gaus viską: europinius užsakymus, paramą ir visus įrankius statyti kitokią ekonomiką ir daugiausiai iš jos užsidirbti.