Aš, pavyzdžiui, manau, kad nesu paranoikė. Nebijau, kad ant manęs Senamiestyje nukris, kaip ant kokios suomės, varveklis. Krenta tik ant užsieniečių. Ir ant mūsų, bendrai, krenta, bet mes - kietakakčiai, mums nieko.
Nebijau, kad žnegtels kokia suledėjusi varna (nukrito šalia, Stiklių gatvėj, bet nepataikė - sakau, nėra ko bijoti).
Arba kad troleibusas suvažinės kur ties URM'o pastatu (nes ženklas "eiti draudžiama" matomas tik iš tos pusės, kur eiti nedraudžiama). Bet nieko, aš neparanoikė.
Dar nė kiek nebijau, kad mane užpuls vidury Lukiškių aikštės keturi, ir ką nors vėl atims - tik paranoikas bijotų to paties antrą kartą.
Arba kai girdžiu, kad milijonams lustinių kortelių Europoje tinka bet koks PIN kodas (kaži kaži, - negi taip jau niekas anksčiau nebūtų susiprotėjęs?) Kad naujų Lexusų greičio pedalai ir stabdžiai iš tikrųjų kartais užsikerta (Nusiperki salone. Brangiai. Ir štai jums prašom autostradoje - ir dar 112 kaip visada neatsiliepia, čia tau ne JAV, kur 911 tokiu atveju bent jau išklauso paskutiniojo riksmo). O žinot, ką sako kompiuteristai? Sako - o ko čia stebitės, čia gi software. Dar nesukurta tokia programinė įranga, kuri niekada nepavestų. Bet jei žmogus bijosi, kad visi nauji daiktai greičiausiai suges vos įjungus, tai geriau iš viso neik į parduotuvę, argi ne?
Turbūt jau girdėjot, - pasigirdo dar ir tokių baimių, kad teroristai rado naują užsiėmimą - masiškai supirkinėti botulino toksino preparatus (skirtus kosmetologijai) iš nelegalių fabrikėlių. Paslaptingai klausiama - o ką su juo darys? Aš pavyzdžiui, neparanoikė. Kosmetologijai, vadinasi - kosmetologijai.