Kai Turkijos vyriausiasis derybininkas Egemenas Bagis manęs paklausė, kodėl Lietuvoje tiek mažai rašoma ir kalbama apie Turkiją, atsakiau, kad galbūt priežastis – atstumas.
“Sakote, kad Gruzija – daug arčiau?”, - perklausė jis. Ir buvo visiškai teisus.
Kai savaitgalį Gruzijos nacionalinė televizija "Imedi" parodė netikrus vaizdus iš netikro Rusijos užpuolimo, tai tapo breikniūzu visuose lietuviškuose TV kanaluose, portaluose ir dienraščiuose.
O kai per vieną savaitę atšalo Turkijos diplomatiniai santykiai iškart su trimis Vakarų valstybėmis, tai praslydo pro akis mažų žinučių ir bėgančių eilučių greičiu.
Kalba eina apie armėnų tautos genocido pripažinimą. Artėjant šių įvykių 95-oms metinėms, per porą pastarųjų savaičių pasipylė genocido pripažinimai. Kad turkai per Pirmąjį pasaulinį karą naikino armėnų tautą, ką tik pripažino Švedija ir JAV, taip pat – Katalonijos parlamentas, skatinantis jo pavyzdžiu pasekti ir kolegas Ispanijos parlamente.
Labiausiai stebina pačios Turkijos reakcija. Ji deklaruoja, kad yra pasirengusi tapti ES nare, vadina save demokratiška, progresyvia, patikima ir svarbiausia – vakarietiška. Bet armėnų pjautynių klausimu staiga ima elgtis lygiai taip, kaip pritiktų Rusijai ar Baltarusijai.
Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad jo šalis kaltinama nusikaltimu, kurio neįvykdė, o JAV Kongreso rezoliucija dėl genocido pakenks JAV ir Turkijos santykiams.
Iškart po to Ankara atšaukė savo ambasadorių Vašingtone konsultacijoms ir teigė svarstanti kitas galimas reakcijos priemones.
Lygiai taip pat Turkijos ambasadorius buvo atšauktas iš iš Stokholmo. O dabar Turkija grūmoja visiems aplink ir aiškina, kad imsis veiksmų prieš bet kurią šalį, kuri tik išdrįs armėnų žudynes pavadinti genocidu.
Kažkaip nori nenori visa tai labai primena Rusijos mojavimus kumščiais, kai Britanija prieš porą metų ėmė tirti Litvinenkos nužudymo bylą ir kaip įtariamąjį įvardijo Lugovojų. Tada Putinas pareiškė, jog prasideda “naujas šaltasis karas”, apkaltino britus kolonijiniu mąstymu, o Lugovojų, vietoj to, kad išduotų britų teisėsaugai, “išrinko” į Rusijos Dūmą.
Tuo pat metu V.Putino nurodymu visoje Rusijoje ir Baltarusijoje buvo uždarinėjami Britų Tarybos filialai, o jos darbuotojus namuose ėmė lankyti griežtai nusiteikę Rusijos spec. tarnybų vyrukai.
Arba kaip šią savaitę Rusijos užsienio reikalų ministras Rogozinas pareiškė duosiantis milijoną tam, kuris įrodys, kad NATO mokymai Baltijos padangėje nėra nukreipti prieš Rusiją. Kas, kad Vokietija kelia net pačios Rusijos priėmimo į NATO klausimą.
Žodžiu, nuo Turkijos vėl nuklydau į rusiškas lankas.
Bet matyt, skirtumų tarp jųdviejų nėra tiek jau daug (ne veltui ruošiasi ir bendrą atominę elektrinę statyti, ir dėl South Stream tiesimo puikiai sutaria), ir pastarosiomis savaitėmis kažkaip vis sunkiau įsivaizduoti, kad Turkija ES nare taps greičiau negu mes įsivesim eurą.