Ką jūs į tai, jei pasakyčiau, kad Baskija – saugiausias Ispanijos regionas?
Kad ETA – ne teroristų organizacija, o darbininkų profesinė sąjunga, nekelianti absoliučiai jokio pavojaus? Kad sprogdintojai ir “kovotojai už laisvę” – Madrido propaganda, siekiant diskredituoti baskų tautą?
Kaip skelbia pasaulio spauda, “praėjęs mėnuo buvo prasčiausias Baskijos teroristų grupuotei “ETA” – sulaikyta per 30 jos narių ir lyderių.
O jeigu – ne visai taip, kaip skelbiama?
Pradėsiu nuo to, kad prieš pusantrų metų keliavau po Baskiją. Ir dėl to leisiu sau truputį romantikos, - tik tam, kad būtų lengviau suprasti, kuo čia dėti (ar nedėti) teroristai.
Žali upių slėniai, dantytos Atlanto pakrančių uolos, ąžuolų ir kaštonų giraitės su čiurlenančiais upeliais – žalumos Biskajos įlankos pakraščiuose tiek, kiek nerasite niekur kitur Ispanijoje. Čia beveik niekada nebūna sausrų, o lyja bent kas ketvirtą dieną.
Drėgnas ir švelnus Baskijos klimatas – labai dėkingas praktiškumu garsėjantiems baskams. Baskijos žemdirbių derlius - gausiausias visoje Ispanijoje. Tai apskritai pats turtingiausias Ispanijos kraštas. Sudarydami vos 5 proc. Ispanijos gyventojų (apie 2 mln.), baskai uždirba 13 proc. visų valstybės pajamų. Be to, Biskajos įlankoje iškasama apie 60 proc. krašto geležies rūdos, o Baskijos sostinėje Bilbao veikia didžiausia Ispanijos laivų statykla. Ir net baskų vietos administracija laikoma geriausia šalyje.
Visos Ispanijos mastu baskus galima laikyti turtuoliais. Kone 90 proc. juodžiausius darbus dirbančių gamyklų darbuotojų turi nuosavą būstą ir automobilį. Vertina gerą maistą ir gėrimus. Du iš dešimties pačių geriausių Europos restoranų yra Baskijoje.
Kad žmonės čia gyvena pasiturimai, byloja ir didelės kainos. Gal tik pietinėje Ispanijos dalyje, pamėgtoje Europos turčių, tektų daugiau pakloti už viešbutį, puodelį kavos ar jūrų gėrybių patiekalą. Baskijoje brangiau viskas – maistas, gėrimai, paslaugos, degalai ar automobilio remontas. Net žuvys, kurių vietiniai žvejai prigaudo tūkstančius tonų, čia kainuoja daugiau nei centrinėje Ispanijos dalyje.
Kalbant apie krizę, Baskijoje recesija, priešingai nei visoje Ispanijoje, jau baigėsi - ketvirtą 2009 m. ketvirtį jie baigė su 0,2 proc. BVP augimu. Nedarbo lygis siekia apie 10 proc., o šiaip - BVP vienam baskui yra 40 proc. didesnis nei visoje ES.
Įsivaizduokite, kaip Ispanija nenori prarasti tokio pelno šaltinio, ir neleidžia baskams net surengti referendumo dėl nepriklausomybės. Toks turėjo įvykti pernai rudenį, bet kaip tik prieš pat jį įvyko didžiulis teroristų išpuolis, ir Madridui atsirado pretekstas neleisti baskams balsuoti.
Keista, ar ne? Kad tauta, kuri taip siekia nepriklausomybės, pati sau kenkia?
Baskijoje iš tiesų veikia viena veikliausių kovos dėl nepriklausomybės organizacijų Europoje. Baskų kalba trumpinys ETA reiškia "baskas ir laisvė" (euzkadi et askatusana). Bet ši grupuotė retai griebiasi išpuolių ar apiplėšimų, o jei taip nutinka, prieš tai visuomet iš anksto įspėja, tad žmonių aukų visais atvejais išvengiama.
Tikroji ETA yra ne kas kita, kaip savotiška baskų darbininkų profsąjunga, kurios nariai niekaip nesusiję su smurtu. Kadangi Ispanijoje darbininkams organizuotai ginti savo interesus draudžia įstatymas, ši sąjunga yra pogrindinė. Prireikus jie streikais ir protestais priverčia darbdavius pakelti atlygį ar grąžinti į darbą atleistus darbuotojus, ir manoma, kad kone visi Baskijos darbininkai priklauso šiai grupei.
Užtat visi kiti nusikaltimai yra ne ETA, o iš Madrido finansuojamų grupuočių darbas.
Tai dvi nuo ETA atskilusios radikalios organizacijos ETA V ir ETA VI. Nors jos esą irgi kovoja dėl Baskijos nepriklausomybės, vietos gyventojai apie tai nenori nė girdėti.
Taip, baskai – bjauraus būdo. Atšiaurūs, nelabai draugiški. Bet religingi ir nelinkę smurtauti.
Pavyzdžiui, rodydami nepasitenkinimą Ispanijos valdžia, baskai nesikalba su jų gatvėse patruliuojančiais ispanų policijos pareigūnais.
O visus ispaniškus užrašus ir net gatvių pavadinimus užpaišo baltais dažais, vietoj “Vitoria” užrašydami “Gasteiz”, o “San Sebastianą” pavadindami “Donostia”.
Patys save jie vadina "eskualdanak", o savo kraštą – Euskadija.
Beje, iš kur ši savotiška kalba kilusi, mokslininkai iki šiol negali sutarti. Vieni teigia, kad baskų tautos lopšys esąs Kaukaze, kiti juos kildina iš Sibiro, treti ieško sąsajų su Viduržemio jūros tautomis, o kai kurie mano baskus esant kilus net iš nuskendusio Atlantidos žemyno. Šiaip ar taip, baskų kalba nepanaši į jokią kitą ir laikoma viena sudėtingiausių visame pasaulyje. Baskai juokauja, kad net velniui nepavyko jos perprasti: atvykęs į Baskiją po septynerių metų jis sugebėjo įsidėmėti tik du žodžius – "bai" (taip) ir "ez" (ne), bet vos išvykęs, abu žodžius tuoj pamiršo (visai kaip ir bet kuris turistas, įskaitant mane).
Tačiau šiai kalbai gresia išnykti. Nors Franco laikai baigėsi ir baskų kalba nebėra draudžiama, jos neleidžiama mokyti valstybinėse mokyklose, o baskų spauda griežtai cenzūruojama. Tad baskų kalbos vatojimas vis siaurėja, ir dabar ją moka vos 800 tūkst. žmonių.
Grįžtant prie romantikos. Baskijos miestas Donostija (San Sebastianas) – vienas iš tų nedaugelio didmiesčių, į kuriuos norisi sugrįžti. Jis vadinamas skandinaviškiausiu visame Pirėnų pusiasalyje, ir buvo labiausiai visoje šalyje mėgstamu Ispanijos karališkosios šeimos. Pavyzdžiui, karalienė vasarą mėgdavo iš Madrido persikelti būtent į vandenyno įlankoje įsikūrusio San Sebastiano pakrantę ir pasivaikštinėti kelių kilometrų ilgio krantine.
Net baskų nekentęs generolas Franco čia leisdavo savo atostogas, tuo tiesiog siutindamas vietos gyventojus.
Dabar šį miestą labai mėgsta nuo triukšmo ir turistų pavargę prancūzai. Jie nebijo baskų teroristų – žino, kad tokių čia paprasčiausiai nėra.
Sako, net jei ETA V ir ETA VI nariai iš tiesų yra baskai, terorizmu jie užsiima verčiau kur nors Madride, o ne Baskijos miestuose – kam skriausti savus, jei galima svetimus?