For politicians, modesty is not a core value in any country. Generally those striving to be re-elected tend to always boast if there are reasons, and sometimes – when there aren’t. Spain is not an exception, and I don’t know what is more impressive – megalomaniac projects that contributed to the country’s enormous debt or the stance of the responsible politicians.
When any of them (Jose Maria Aznar? Carlos Fabra? Francisco Camps? – you name it) appears in public, he would smile and tell a nice story about his contribution to the welfare of the community.
He would end asking: “impresionante, heh?”. And you nod – Yes, very impressive. To build and maintain airports that are not in use, or to chase China in terms of high-speed railways – it is impressive.
Several weeks ago, in western Spain, just near the border with Portugal, a brand new Badajoz Airport escorted its last international flight. Simultaneously, it became the fourth ghost airport in Spain, a live proof of previous attempts to spend as much money as possible and to have more reasons to boast.
Another now ripped Spanish airport of Ciudad Real was constructed in late 2008 and until now has not served a single passenger. But the most famous of the four, located in a most indebted region of Valencia, was “opened” in March last year. “Opened” means that politicians and businessmen with no intensions to fly anywhere, gathered to the bombastic event in a Castellon airport, cut the symbolic ribbon, and went home leaving a 150 million worth airport to decay. To say truth, they left it beautiful, with a huge avant-garde sculpture in front of the façade, which, though called an abstract, to some reminds features of Calrlos Fabra - the initiator of the airport (he calls the airport “his own” and keeps bringing guests to show them empty runways), trial-friendly member of PP.
Gracefully, money-wasters thought of everything, so now its not only the remaining debt for the construction of the airport or a 30 million worth advertising campaign, but also some regular expenditures, such as salaries of staff in the customs or 90 thousand per year on special measures aimed at scaring birds and small animals – so that they “do not undermine the departing and landing aircrafts”.
Politicians excuse that the airport project was born in Valencia in hope to expand tourism. But they better be silent, since only 50 km away there is another international airport.
Obviously, the ability to lose money with no regret is endless. For example, in 2006-2008. Spanish government decided to promote biofuel production, so 30 new plants were constructed for this. Unfortunatelly, they were build without any sense of how they will be provided with raw materials and, even if the raw material existed, how it would be delivered: some of these factories were built just in an open field, some of them - more than 400 km from the nearest sea port. Result of this ingenuity is evident. Half of the 36 biofuel plants in Spain is currently closed while imports of biofuels in the country continues to grow, and local producers account for only 9 percent of biofuels.
Another equally economically wise decision was to finish 483 km high-speed railway line network in 2010 and connect several directions between Madrid and Valencia. They say it was worth it, because Spain became the second in the world after China by high-speed train line length. Who cares that many of these lines fall into a ghost list because of a low passenger traffic.
Ministry of Tourism and Commerce website finds more things to boast of - Spain is a strong leader in terms of the highway road system. For example, in Spain, highways account for 5.9 percent of all roads, meanwhile EU average is 1.2 percent., USA - 1.4 percent., Japan 0.6 percent. However, according to the GDP (which could justify such investments into the infrastructure of the country), Spain is thirteenth in the world.
To go even further, the new Spanish Government, which will have to cope with anormus budget deficit (+/- 8 pct) provided a plan to double the kilometres of motor-ways which now reach around 1,300 km, and to do it by 2015. Having in mind that in recent years EU subsidied or, for a nominal interest rate, lent over 17 billion euros for highway constructions, and now subsidies will be cut, it means that a similar amount of money will be spent by the government itself (or at least a significant part, other paid by concesion partnerships).
Impressive, ah?

Šį sykį - ne apie tai, kad gaisrai Rusijoje atskleidė, kokia bus sekančių prezidento rinkimų dėlionė. Kad Medvedevas traukiasi atatupstas, o Putinas didvyriškai imasi gaisrininko žarnos.
Šį kartą apie tai, kad Rusija keičia viešųjų ryšių strategiją ir nebijo juokauti net paskelbus nepaprastąją padėtį.
Lenkiu galvą Putinui - seniai taip nesijuokiau. Jumoras paperka nepriklausomai nuo ideologinių įsitikinimų.

BNS, 05 Rgp 2010 09:38
Putinas asmeniškai atsakė pasipiktinusiam gaisrais tinklaraštininkui
Maskva, rugpjūčio 5 d. ("Interfax"-BNS). Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas asmeniškai atsakė į šiurkštų ir emocingą kreipimąsi anoniminio tinklaraštininko, kuris pasipiktino priešgaisrinio saugumo būkle nedidelėse šalies regionų gyvenvietėse.
Anoniminis vasarotojas iš Tverės srities Kaliazino rajono savo tinklaraštyje, kurį jis veda slapyvardžiu top-lap, nerinkdamas žodžių ir gausiai vartodamas nenorminę leksiką papasakojo apie tai, kokia prasta priešgaisrinio saugumo būklė kaime, kuriame yra jo namas.
(...)
Laiške tinklaraštininkas, dažnai vartodamas nenorminius žodžius, rašo:
"Kaime, esant ... komunistams, kuriuos visi koneveikia, buvo trys gaisrams gesinti skirtos kūdros, kabojo nedidelis varpas, kuriuo buvo skambinama, jeigu kildavo gaisras, ir (o stebukle) buvo gaisrinė mašina, vienintelė trims kaimams, tiesa, bet buvo. O štai atėjo ponai demokratai, ir..., pirma, ką padarė, tai užvertė kūdras, ..., gaisrinę mašiną taip pat kažkur nudangino, o varpą pakeitė telefonu..., tik jis ... neveikia, nes pamiršo prijungti".
"Aš nenoriu telefono kaime, aš noriu gaisrams skirtų kūdrų ir buvusio savo varpo, grąžinkite man, ..., varpą ir iškaskite kūdrą, aš pats ją prižiūrėsiu ir pripildysiu".
Savo atsakyme V.Putinas rašo:
"Gerbiamas vartotojau, šiandien darbo dienai baigiantis, kvėpuodamas, kaip ir visi maskviečiai, degančių Pamaskvio miškų dūmais, su dideliu susidomėjimu ir malonumu susipažinau su tuo, kaip jūs vertinate situaciją, kuri susidarė centrinėje Rusijoje dėl miškų gaisrų.
Tokių aukštų temperatūrų Rusijoje per 140 metų, vadinasi, ir esant komunistams, nebuvo", ir negalima viskuo kaltinti valdžios. Tačiau apskritai su jūsų pastabomis sutinku.
Jūs, žinoma, nepaprastai atviras ir tiesus žmogus. Tiesiog šaunuolis. Ir jūs, be abejo, gabus literatas. Jeigu jūs užsidirbtumėte iš rašymo, galėtumėte gyventi kaip mylimas V.Lenino rašytojas - M.Gorkis, Kapryje. Tačiau ir ten jūs negalėtumėte jaustis saugus. Nes ir Europoje, ir JAV būna tokio pat masto gamtos kataklizmų.
Nepaisant visų problemų ir sunkumų, tikiuosi, iki pensijos mudu pratrauksime.
O jeigu nurodytumėte savo adresą, varpą gautumėte iš gubernatoriaus nedelsiant".

Jokių improvizacijų, dredų, plaukų dažymų, kasyčių. Išmokai kirpti šešiais būdais ir gali drąsiai važiuoti į Iraną.
Katalogas su vyriškomis šukuosenomis - naujausias Irano valdžios (jei tiksliau - Kultūros ministerijos) sumanymas, žymintis gražią metų sukaktį po išradingais suvaržymais pasibaigusių rinkimų.
"Padarykit man Mahmoudą Ahmadinejadą" - ir šukuosena atitiks visus islamo keliamus reikalavimus. Nes šukuosenų įstatymas - dar vienas būdas apsisaugoti nuo pragaištingos vakarietiškos kultūros, kas, kad kai kurios iš jų labai jau primena Elvio ševeliūrą.
Nekalbant apie tai, kad musulmonai turės ne tik firmines šukuosenas, bet ir savo atskirą Facebook'ą, .
Gera islamo rebrandingo pradžia?

Įdomumo dėlei.
Faktas, kad Rusija neseniai paskelbė naują santykių su kaimynais doktriną, kurią visi supranta vienareikšmiškai: Rusija nusiteikusi ekspansinei politikai Baltijos šalių atžvilgiu.
Kaip ji tai darys – kitas klausimas. Viena vertus, “Topoliai”, “Mistraliai” ir visa karinė amunicija keliama į Kaliningradą. Ir ten pat pastatomas puikus skydas – atominė elektrinė, kad kam neateitų į galvą kokios negeros mintys surengti kokios atakos.
Bet visada įdomiau yra Rusijos informaciniai “karai”.
Visai šalia (kelių šimtų metrų atstumu) nuo būsimos atominės Kaliningrade pastatytas skaitmeninės antžeminės TV siųstuvas.
Keista tai, kad teritorija, kurioje statoma atominė (ir minėtasis siųstuvas), nėra urbanizuota. Žmonių ten iš esmės gyvena labai nedaug, kad toks projektas būtų finansiškai naudingas.
Užtat - skaitmeninis Rusijos TV signalas pasieks net Kauną. Kitaip sakant, daugiau nei pusė Lietuvos galės rinktis nemokamą rusišką skaitmeninę TV, ir matyti 8 rusiškas programas, įskaitant “Pirmąjį Baltijos kanalą “.
Beje, pastarasis kanalas anksčiau veikė iš Latvijos, bet iš ten buvo išprašytas, nes pažeidžia kai kuriuos ES reikalavimus.
Dabar jis veikia iš Londono, ir man visa tai labai primena lietuviškų serverių perkėlimą į saugią Švediją arba, naujausiomis žiniomis, į Seišelius.
Bet svarbiausia – Seimas netrukus (greičiausiai kitą savaitę) ruošiasi svarstyti visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus. Juose numatoma, kad kabelinės televizijos nebeprivalės nemokamai rodyti nacionalinių kanalų (kaip iki šiol). Tai reiškia, jog kabelinių TV programų “paketai” preliminariai brangtų 10-15-20 litų.
Kaip begalvotum, labai įdomu ir labai keistas sutapimas. Lietuvoje vienu metu brangsta kabelinių TV paslaugos, o tuo pačiu metu atsiranda galimybė nemokamai žiūrėti rusiškas televizijas.
Čia dar ne viskas. Prieš savaitę veikti pradėjo skaitmeninis antžeminis siųstuvas Baltarusijoje. Transliuos lygiai tas pačias programas, tik jau kitai Lietuvos daliai. Sakoma, kad turėtų gerokai pagerėti baltarusiškų (rusiškų) programų priėmimas Šalčininkuose, Pabradėje ir šių vietovių apylinkėse:)

Gerbiamas Vilniaus mere Viliau Navickai, jums turbūt įdomu sužinoti, kas su jumis kariauja, net jei pats manote, jog nekariaujate su niekuo? Įdomu net tuo atveju, jei nelaikote priešininko lygiaverčiu (amžiumi, ištekliais ar drąsa)?
Renkamės požeminėje “Panoramos” perėjoje, pusę septynių vakaro? Bet kurią darbo dieną, - tokiu metu kasdien pro ten einu.
Geriausia – renkamės šią savaitę ir dar kartą – sekančią. Kartu įvertinsim pokyčius. Paskaitysim, kiek naujų užrašų juodais dažais “Sput”, “KGS” arba “CABRI ST SPUT KGS” ant tos perėjos sienų atsirado per 7 dienas.
Galim ir kitur. Tokias tepliones savaitgalį mačiau ant kelių tvorų, ir, sako, jų daugėja visame Vilniaus mieste.

Požeminėse perėjose, ant naujos statybos namų, senamiesčio sienų, kur tik nori.
Dar nespėjo nusiplauti prieš kelis metus populiariausias raudonas “Aiste WRU?”, puošęs net asfaltą Vingio parke, o jau žiū užaugo nauja karta su naujais flomasteriais.

Pasigooglinam.

Vaikai pasidalino į dvi (tris, keturias?) stovyklas. Toy’ai ir Sputai. Dar neseniai jie rungtyniavo vieni su kitais - kas daugiau, aukščiau ir “kiečiau” užsirašys savo vardą ant kuo matomesnės sienos.
Forumuose ir Facebook’e įrodinėjo vieni kitiems pranašumą. Net ūgio, nes kuo esi aukštesnis, tuo aukščiau pasieki.
Bet dabar jie visi rado bendrą “priešą”. Ir tikslu tapo ne aprašinėti sienas, ir ne papiktinti švarą mėgstančius gyventojus, o pašokdinti valdžią.

Taigi, vaikai prieš Navicką.
Juokas ima prisiminus, kad dar ne taip seniai, žiemą, Vilniaus miesto meras girdamasis apie pasiekimus man prisipažino, kad pradeda “rasti bendrą kalbą” su graffiti “paišytojais”.
Kaip tik tuo metu ant įvairių tvorų keistuose užkaboriuose atsirado ranka rašyti “šmaikšūs” užrašai: piešk čia, būk atsakingas, gerbk miestą. Įsivaizduoju, kaip tuos užrašus dienos metu, lydimi apsauginių, išmargino kostiumuoti biurokratai, mėginantys pasirodyti šaunūs bei linksmi, ir “žmoniškai” pasikalbėti su “menininkais”.
O kad Vilniaus “graffiti” “meistrai” patys nėra nei šaunūs, nei linskmi, nei kalbėti su kuo nors nori (panašu, kad nelabai ir sugebėtų), jiems tada neatėjo į galvą.
Dabar valdžia susisgribo. Siūlo visiems, įskundusiems ir graferį pagavusiems piliečiams pinigines premijas. Ir turbūt neįtaria, kad Sputai ir Toy’ai trina rankom – bus smagu.

“CABRI ST SPUT KGS!!!!!!! DA BEST !!!! NIEKO JUS NEBESUMEDZIOSIT,NES JIE JAU SUMEDZIOJO JUS!!!! JUS,VALDZIA, SUDEGUSIO TEATRO SHHHUDINI AKTORIAI!!!!!!!!!!”

“O mes nesustosim ir toliau darysim savo mesla.tad pareigunai susivezkyt batus ir pasportuosim:)paziuresim kas ka:)”

Viliau Navickai, tikiuosi, turite sportinę aprangą?

...uždrausiu dainuoti pagal fonogramas!”, - sakė mažasis Hu Jintao, kurį nuo pat vaikystės piktino scenoje žiopčiojantys apsimetėliai.
Retas kuris vaikystėje nėra pagalvojęs ko nors panašaus. “Jeigu būčiau, tai uždrausčiau”, nors nei būna, nei uždraudžia. O jei ir tampa vadovu, ir dar šalyje, kur galima drausti ką panorėjus, retai prisimena vaikystės norus.
Bet Hu - ne toks. Jis neužmiršo. Ir kai po 2008-ųjų Olimpiados atidarymo, kai scenoje jį ir vėl kaip vaikystėje baisiai sunervino žiopčiojanti mergaitė, jis visoje Kinijoje uždraudė dainuoti pagal fonogramas.
Apie tai išgirdo kitų šalių vadovai, ir irgi prisiminė vaikystės svajones.
Prieš linksmybes ne ką mažiau nusiteikę Somalio islamistai prieš gerą savaitę uždraudė komercinėms šalies radijo stotims groti muziką. Ir iš tiesų, nėra čia ko linksmintis. Dabar muzikos Mogadiše galima klausytis nebent per valstybės kontroliuojamą vienintelę radijo stotį arba gaudyti iš Kenijos atsklindančias Jungtinių Tautų radijo bangas.
O štai brolį Fidelį pakeitęs Raulis Castro - visiška priešingybė, ir kaip tik nori pramogauti. Prieš porą metų jis Kuboje įteisino mobiliuosius telefonus, DVD grotuvus bei mikrobangų krosneles. O va dabar nusprendė, kad laikas dailiai apsikirpti, ir nutarė kirpykloms pirmosioms iš visų saloje veikiančių bendrovių leisti pačioms nustatinėti įkainius ir darbuotojų atlyginimus. “Tai privers jas labiau stengtis”, - pamanė Raulis, kuriam būtent kirpėjų ir barzdaskučių paslaugų kokybė – iš visų svarbiausia.

Ir aš nesikeikiu. Viena Vokietijos alaus darykla Briuselyje išsikovojo teisę taip pavadinti alų. Nes: a) Fucking – Austrijos kaimo pavadinimas (kas, kad darykla įsikūrusi ne jame) b) “Hell” – įprastas šviesaus alaus pavadinimas Bavarijoje.
Biurokratai pripažino – uždrausti negalima leisti. Ir leido, nes pavadinimas nėra joks keiksmažodis arba NSFW, kaip tai vadinama pas britus.
Dabar niekas negalės drausti brandų pavadinimuose naudoti ir kitų keistų Vokietijos mietsų pavadinimų. Kissing, Pissen arba Titting.
O kodėl nepasinaudojus Prancūzijos Sassy, Brazilijos – Chui arba Indijos – Loch? Norvegijoje yra miestas Stovi. Čade - Dildo. Suka Nigerijoje.
Ką jau kalbėti apie filosofišką JAV miestelį “Why” ir fatališką Kanados gyvenvietę Head-Smashed-In Buffalo Jump.
Įdomu, o kaip valstybinė kalbos inspekcija sureaguotų, jei kas nors norėtų pavadinti brandą nesulietuvintu Pietų Afrikos Respublikos miesto vardu “Try again”?

Telefoninė Nikah – įprastas dalykas islamą išpažįstančiuose kraštuose. “Asmenys, negalintys sudalyvauti savo vestuvėse, renkasi telefoninę santuoką”, - oficialiai sakoma apie šį veiksmą (būtent – veiksmą, nes kaip nors kitaip – ceremonija ar įžadais – pavadinti nekyla ranka). Ir nors labai primena tų pačių musulmonų “tu man ne žmona - tu man ne žmona - tu man ne žmona” skyrybas, iki šiol Pakistane ir kitose šalyse tai buvo praktikuojama, nors ir buvo laikoma “ne visai teisėta”. Bet kam sukti galvą dėl to, kas yra šeimos reikalas? Jei gerai vyrui ir žmonai, vadinasi, gerai vyrui ir žmonai.
Bet dabar šis klausimas pakilo iki užsienio politikos aukštumų.
Ir negerai nei vyrui, nei žmonai, nei Indijos bei Pakistano politikams.
Mat tuoktis ruošiasi dviejų priešiškų valstybių sporto žvaigždės – Indijos tenisininkė ir Pakistano kriketo žaidėjas. Dar neseniai jų artėjančios vestuvės buvo vadinamos vilties santuoka, o abiejų šalių politikai tikėjosi, kad garsenybių ryšys taps pretekstu ir Indijos bei Pakistano santykių atšilimui (beje, Pakistane entuziazmo net gerokai daugiau nei Indijoje).
Bet kur buvusi, kur nebuvusi, atsirado pakistaniečio žmona. Ji tikina, kad dar 2002-aisiais susituokė su kriketininku telefonu.
Dar ji kaltina tariamą sutuoktinį jos papirkinėjimu, kad tik ta tylėtų ir niekam nepasakotų.
Kas belieka – tyrėjai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl mėginimų neteisėtai susituokti ir papirkinėjimo.
O Iranas, Pakistanas ir Indija po ką tik aplankiusio džiaugsmo dėl būsimo bendro dujotiekio (patikėkit, iki susitarimo tiesti tuos vamzdžius išlieta labai daug diplomatų prakaito) vėl kelia amžiną kaip gyvenimas klausimą: kaip dirbti ir dalintis dujomis, jei net susituokti nesiseka?

Kaip visada. Susiplanuoju dieną, papusryčiauju, ramiai nusiteikiu. Ir staiga man sako – Barackas Obama atskrido! Už valandos bus čia.
Ir vėl?! Vėl aš paskutinis sužinau??
Ach, taip, saugumas. Taip taip, įslaptinta. Bijo talibų ir visa kita. O MAN KĄ DARYTI? Dirbti man kada?
Jau praėjusią savaitę man sujaukė. Atskrido nieko nepranešęs Princas Čarlzas, - tiksliau, pranešęs, nes prieš pat lipdamas į lėktuvą skambtelėjo, kad tuoj bus. Siurprizas, - jis man sako.
Puoliau persirengti, iškilmingos vakarienės organizuoti, kad karališkai pasitikčiau. Laukiau laukiau. Laukiau laukiau. O tas pirmu taikymu pas karius, sūnaus Hario aplankyti. Užsiplepėjo ir mane užmiršo. Paskui, kai prisiminė, susiprato, kad ne tik aš, bet ir lėktuvas laukia. Taip ir neužsuko. Visą dieną man sugadino!
Aišku, čia dar ne blogiausia. Nepamiršiu praėjusios gegužės. Dabar dar pyktis ima.
Mėnesio pradžioje, kaip visada, slapta (blogiausia, kad slapta nuo manęs) atskrido
Kanados premjeras. Aišku, vėl susinervinau, kad nieko nežinau. Bet bent jau galvoju – aha, dabar kurį laiką su kanadiečiais bus ramu. Išsibraukiau iš galimo netikėtų svečių sąrašo savo kalendorėlyje. Ir ką jūs galvojat?
Kitą savaitę atskrenda tos pačios Kanados gynybos ministras!
Kiek gi galima? Bent kažkaip kartu susiorganizuotų ar ką. Ir išvis, kodėl jie man nieko nepraneša???
Tikrina, ar visada pasipuošęs? Aš dar dorai nebuvau atsigavęs po vasarį netikėtai užgriuvusios Nyderlandų delegacijos su jų premjeru priešaky.
O paskui tai tiesiog pasipylė “netikėti vizitai”.
Ką tie Vakarai sau galvoja?
Bet iš tikrųjų? Rugpjūtį neperspėjęs atsibeldė Norvegijos princas su visa svita.
Paskui šiokia tokia pertrauka. Ir kai jau buvau bepradedąs atsipalaiduoti, - bar bar į duris Australijos premjeras. O po kelių dienų dar ir Danijos princesė Mary visu gražumu.
Aišku, geriau ji negu Condoleeza. Šitoji, kol buvo JAV valstybės sekretorė, skrisdavo ir skrisdavo pas mane, jau skaičių pamečiau. Paskutinį sykį atsibeldė 2008-ųjų pavasarį (jei nesupainiojau, nes daug tų netikėtų vizitų buvo), ir dar kelioms dienoms užmiršo išskristi.
Gerai, kad Obama ne toks. Geriau dažniau, bet bent ne po tris dienas.

Viena Vankuverio mados parduotuvė “F as in Frank Vintage” per Olimpines žaidynes vitrinoje sustatė spalvingai aprengtus indėnų manekenus. Su plunksnomis, apgobtus spalvingais dekučiais. Atseit, Olimpiada, pagarba skirtingoms tautoms ir papročiams, o indėnas be dekučio – ne indėnas.
Tie dekučiai turi pavadinimą. “HBC point blanket”. XVIII amžiuje Šiaurės Amerikoje tai buvo piniginis vienetas. “HB Company” gamino margus pledukus ir “pardavinėjo” juos čiabuviams, mainais už bebrų kailius. Čiabuviams tie dekučiai tikrai labai patiko – tokių jie nemokėjo pasigaminti.
Bet greitai baltieji suprato, kad pledukai gali pasitarnauti kur kas labiau nei priemonė gauti medžiotojų trofėjų.
Vieną dieną indėnai ėmė kristi kaip lapai. Nuo tuberkuliozės. Išmirė tūkstančiai, ir niekas nesuprato, kaip kilo ligos protrūkis, ir kodėl susirgdavo tik indėnai.
(Beje, nejučia prisiminiau Kiaulių gripą, kuris kažkodėl daug pavojingesnis meksikiečiams nei kitų tautų atstovams. Bet čia jau sąmokslo teorija).
Taigi. Dekučiai.
Vankuverio indėnų bendruomenė, vadovaujama šiuolaikinio meno atstovo Sonio Assu, kreipėsi į “F as in Frank Vintage” prašydama iš vitrinos išimti manekenus, aprengtus genocido priemonėmis.
“F as in Frank Vintage” tik pasijuokė. “Mes čia jus reklamuojam, o ne diskriminuojam”, - paaiškino.
Tik kai indėnai per FB ir Twitterį sukėlė skandalą, parduotuvininkai (beje, naktį) plunksnuotus manekenus kažkur paslėpė. Net atsiprašė Sonio Assu, ir prisipažino tik dabar sužinoję HBC point blanket reikšmę.
Panašios istorijos dažnai nutinka Australijoje (ir šiaip jau – pavadinę ką nors “aborigenu” – ta prasme – Australijoje galėtume pretenduoti į laisvės atėmimo bausmę). Nors patys australai labai mėgsta turistams pardavinėti suvenyrus su mažučiais aborigeniukais, tais, kuriems tik 1962-aisiais leido balsuoti rinkimuose, ir kurių tik 2008-aisiais atsiprašė už “prarastąją kartą”.
O ir Lietuvoje kartais taip nutinka. Ir net ne kieme ar gatvėje, kur vaikai dainuoja dainelę “imkit vaikai pagaliuką ir primuškit tam tikros tautos atstovą” arba “kitos tautos atstovas - bedruskis”.
Tas pats – net ir socialinėse reklamose. Nežinau, ką pasakytų amerikietis Petras, pamatęs apie save filmuką (cituoju iš atminties): “Tai Petras. Jis labai serga. Ne, ne peršalimu ir ne gripu. Serga netolerancija. Nebūk Petras”

Bandau suprasti, kodėl Račo blogas yra populiariausias ant mūsų žemės, ir kas bei kodėl iš tiesų jį skaito.
a) rašo taikliai ir analitiškai ? (Bet vidutiniškai 90 proc. tekstų sudaro varymas ant kokio nors kito autoriaus aiškiai nepasakant, kokia paties Račo nuomonė bet kokiu klausimu, kuriuo tas kitas autorius turi nesvarbukokią nuomonę)
b) rašo įdomiomis ir aktualiomis temomis? (ir be perstojo murkdosi po tuos pačius 'žurnalistinės etikos', 'skaidrios politikos, 'doro piliečio' 'valstybininkų' vandenis - pagarba tautai, jei tokios temos įdomios masėms, apie kurias byloja lankomumo statistika. Bet kažin ar čia tikroji priežastis)
c) demonstruoja erudiciją, išmanymą, nuomonės turėjimą? (Kiek beskaičiau, man pasirodė, kad šis visų galų meistras savo bloge nuolat įrodinėja, kad tas, kas tinka viskam, iš tiesų netinka niekam)
d) savo skaitytojus pritraukia rodydamas jiems išskirtinę pagarbą ir su jais diskutuodamas? (paskaitykite Račo atsakymus į komentarus jo paties bloge, ir suprasite, kad esate DUNDUKAS.
Kalba - netaisyta:
"Ne dundukams spręsti, kada ir kam šiame tinklaraštyje yra laikas, o kada ne. Bet savo vertinimus dundukai, žinoma, gali pateikti lygiomis teisėmis su kitais komentatoriais. Jų vertė yra atvirkščiai proporcinga dundukų nuomonei apie savo talentą.".
Štai taip - su visa derama pagarba - Račas atsako eiliniam Fredžiui* į jo pastebėjimą, kad tinklaraštyje tie 1000-2000 kasdienių unikalių vartotojų (skirtingais duomenimis) jau kuris laikas pasigenda ko nors iš paties Račo lūpų, o ne vien jo perpasakojimų apie tai, koks, sprendžiant iš Račo prozos, dundukas yra Bielinis, Vilpišauskas, Laurinavičius, ir iš esmės - visi, kurie kalba, rašo, skaito, galvoja, dirba, gyvena ir kvėpuoja. Ypač - kurie skaito jo blogą).
Štai prašom jums ir atsakymas:)

Kai Turkijos vyriausiasis derybininkas Egemenas Bagis manęs paklausė, kodėl Lietuvoje tiek mažai rašoma ir kalbama apie Turkiją, atsakiau, kad galbūt priežastis – atstumas.
“Sakote, kad Gruzija – daug arčiau?”, - perklausė jis. Ir buvo visiškai teisus.
Kai savaitgalį Gruzijos nacionalinė televizija "Imedi" parodė netikrus vaizdus iš netikro Rusijos užpuolimo, tai tapo breikniūzu visuose lietuviškuose TV kanaluose, portaluose ir dienraščiuose.
O kai per vieną savaitę atšalo Turkijos diplomatiniai santykiai iškart su trimis Vakarų valstybėmis, tai praslydo pro akis mažų žinučių ir bėgančių eilučių greičiu.
Kalba eina apie armėnų tautos genocido pripažinimą. Artėjant šių įvykių 95-oms metinėms, per porą pastarųjų savaičių pasipylė genocido pripažinimai. Kad turkai per Pirmąjį pasaulinį karą naikino armėnų tautą, ką tik pripažino Švedija ir JAV, taip pat – Katalonijos parlamentas, skatinantis jo pavyzdžiu pasekti ir kolegas Ispanijos parlamente.
Labiausiai stebina pačios Turkijos reakcija. Ji deklaruoja, kad yra pasirengusi tapti ES nare, vadina save demokratiška, progresyvia, patikima ir svarbiausia – vakarietiška. Bet armėnų pjautynių klausimu staiga ima elgtis lygiai taip, kaip pritiktų Rusijai ar Baltarusijai.
Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad jo šalis kaltinama nusikaltimu, kurio neįvykdė, o JAV Kongreso rezoliucija dėl genocido pakenks JAV ir Turkijos santykiams.
Iškart po to Ankara atšaukė savo ambasadorių Vašingtone konsultacijoms ir teigė svarstanti kitas galimas reakcijos priemones.
Lygiai taip pat Turkijos ambasadorius buvo atšauktas iš iš Stokholmo. O dabar Turkija grūmoja visiems aplink ir aiškina, kad imsis veiksmų prieš bet kurią šalį, kuri tik išdrįs armėnų žudynes pavadinti genocidu.
Kažkaip nori nenori visa tai labai primena Rusijos mojavimus kumščiais, kai Britanija prieš porą metų ėmė tirti Litvinenkos nužudymo bylą ir kaip įtariamąjį įvardijo Lugovojų. Tada Putinas pareiškė, jog prasideda “naujas šaltasis karas”, apkaltino britus kolonijiniu mąstymu, o Lugovojų, vietoj to, kad išduotų britų teisėsaugai, “išrinko” į Rusijos Dūmą.
Tuo pat metu V.Putino nurodymu visoje Rusijoje ir Baltarusijoje buvo uždarinėjami Britų Tarybos filialai, o jos darbuotojus namuose ėmė lankyti griežtai nusiteikę Rusijos spec. tarnybų vyrukai.
Arba kaip šią savaitę Rusijos užsienio reikalų ministras Rogozinas pareiškė duosiantis milijoną tam, kuris įrodys, kad NATO mokymai Baltijos padangėje nėra nukreipti prieš Rusiją. Kas, kad Vokietija kelia net pačios Rusijos priėmimo į NATO klausimą.
Žodžiu, nuo Turkijos vėl nuklydau į rusiškas lankas.
Bet matyt, skirtumų tarp jųdviejų nėra tiek jau daug (ne veltui ruošiasi ir bendrą atominę elektrinę statyti, ir dėl South Stream tiesimo puikiai sutaria), ir pastarosiomis savaitėmis kažkaip vis sunkiau įsivaizduoti, kad Turkija ES nare taps greičiau negu mes įsivesim eurą.

Tailande protestuojantys "raudonieji" kiekvieno protesto dalyvio reikalauja paaukoti kraujo. Nuo 2 iki 20 arbatinių šaukštelių. Planuoja, kad kraują nuleis 10-100 tūkst. žmonių, ir tokiu būdu bus pririnkta 1000 litrų kraujo. Vakar jie kraują grasino pilti ant vyriausybės stogo (jeigu ši nesutiks rengti naujų rinkimų), šiandien, kadangi donorų atsirado daugiau nei tikėtasi - ant parlamento laiptų ir gatvių bei šaligatvių.
"Kraujas bus paimtas iš kūno bei demokratinės Raudonųjų Marškinėlių dvasios", - sako protestų organizatorius Natthawut Saikua.

Meksikos prezidento Calderono paskelbta kova narkotikams yra nepaprastai efektyvi. Nuo 2006-ųjų jos dėka žuvo jau apie 15 tūkst. žmonių, su narkotikais daugeliu atvejų neturinčių nieko bendro. Narkotikų per JAV sieną dabar pergabenama tiek pat kaip ir anksčiau, o va nusikalstamų narkotikais prekiaujančių grupuočių gerokai sumažėjo. Ačiū prezidentui, beveik be konkurencijos prekybą narkotikais į savo rankas suėmė vyriausybės remiama “kovos su narkotikais” organizacija “Los Zetas”.
“Los Zetas” – nusikalstama grupuotė, kurios nariai – kariuomenės dezertyrai, kariškiai, korumpuoti policininkai ir valdžios atstovai. Veiklą ji pradėjo 1990-aisiais, ir ilgus metus bent jau teoriškai bendradarbiavo gaudant nusikaltėlius. Juk jos nariai, - valdžios, teisėsaugos ir kariuomenės elitas – buvo gerai informuoti, turėjo daug ryšių ir padėjo išnaikinti didžiulį prekybos narkotikais tinklą. Kol pati tapo įtakingiausia prekybos narkotikais organizacija.
Pastarosiomis savaitėmis ji tiesiog siautėja. Pakelėse, prie rytinės Meksikos sienos ir pakrantėse, net įkūrė patikrinimo postus: policijos automobiliuose uniformuoti gangsteriai budi laukdami konkuruojančių grupuočių, o per patikrinimus, kilus įtarimui, šaudo be perspėjimo.
Situacija darosi nekontroliuojama, ir kai kuriuose regiono miesteliuose dėl vaikų saugumo jau uždarytos kai kurios mokyklos, o žmonės vakarais nebeišeina į gatves. Visi bijo, visi saugosi. Ne visiems pavyksta – savaitgalį per “Los Zetas” išpuolį buvo nušauti du mažamečiai vaikai. Dar prieš savaitę – nėščia JAV konsulato darbuotoja ir jos vyras, o dar kiek anksčiau – pareigūnas meksikietis.
Iš viso per 6 savaites Meksikos rytuose nužudyti arba be žinios dingo 9 žurnalistai – visi jie mėgino atskleisti “Los Zetas” sąsajas su vyriausybe. Per tą patį laiką nušauta 50 civilių Meksikos gyventojų.
Savo ruožtu Meksikos prezidentas konstatuoja: Rytiniuose Meksikos pakraščiuose nesaugu. Taip pat – ir turistams.

Genetiškai modifikuotą bulvę, kurią nuo šiol leidžiama auginti Europos Sąjungoje, sukūrė chemikalų gamintoja BASF. Ne maistui. Tam, kad būtų išgaunama daugiau krakmolo, naudojamo, pavyzdžiui, popieriaus pramonėje.
Ar tokia bulvė garuos ant mūsų stalo?
Iš pradžių ne.
Kol nesusikryžmins su kitomis bulvėmis kituose laukuose. O tada jau nei austrai, nei italai, kurie atsisakė leisti tokias bulves kultivuoti, nieko nepadarys.
Gal nieko blogo?
Iš esmės įrodymų, kad genetiškai modifikuotas maistas kenkia žmogaus organizmui, nėra. Vienintelis aiškus dalykas – kad, pavyzdžiui, šita konkreti bulvių rūšis sukuria imunitetą kai kuriems antibiotikams. Jei tiksliau - į bulvių, kurių pavadinimas yra “Amflora”, DNR yra įterptas genas nptII, o jis savo ruožtu sukuria atsparumą plataus profilio antibiotikui kanamycinum. Paprastai tariant, genas, kuris nesunkiai gali prasibrauti ir į žmogaus DNR, padaro organizmą pažeidžiamą ligoms, gydomoms šiuo antibiotiku.
GM maisto rėmėjai sako, kad bijoti nėra reikalo. Atseit, JAV 90 proc. visos sojos yra modifikuota. O Europoje modifikuotus kukurūzus jau seniai augina ta pati Austrija, ta pati Italija, taip pat – Vengrija, Prancūzija, Graikija, Vokietija ir Liuksemburgas. Ir – nieko.
Ir – nieko, greitai visi valgysim tą genetiškai modifikuotą maistą, nes jo šalininkų gretose yra ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barrosas. “Gal orientuokimės į mokslą, o ne į tas emocijas pagaliau?”, - klausia jis, ir, kaip teigiama, visai nevartoja nei sojos, nei kukurūzų.

“Nemokėsim mes tų pinigų jokiems britams ir olandams”.
Šiaip Islandija – keista šalis. Valgo jos gyventojai pūdytą ryklieną, o pravažiuodami pro tą vienintelį likusį nenukirstą medį, fotografuoja ir šaukia “miššškas, miššškas!”. Kadangi gyvena saloje, tai labai brangu importuoti bet kokias prekes. Todėl viską pasigamina patys. Prie geizerių augina net apelsinus. Šiaip jiems nieko nereikia – viską jie turi. Ir nelabai jie jaudinasi, ką apie juos kas pagalvos. Šiuo atveju – ypač.
Šeštadienį referendume jie išsakė savo nuomonę apie tai, ar mokėti (aišku, kad nemokėti) kompensacijas Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų piliečiams, praradusiems indėlius žlugusiame Islandijos banke Icesave.
O kad jie balsuos prieš, buvo aišku iš anksto. Nes kas norėtų iš savo kišenės pakloti 60 tūkst. JAV dolerių? Aš tikrai nenorėčiau. Bet man gal ir neprireiks, o va islandams net ir po referendumo kažin ar pavyks išsisukti – sudegusių indėlių savininkai britai ir olandai teisme iš Islandijos prisiteisė dalį prarastų pinigų – 5,7 mlrd. eurų.
Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad šiaip jau tai yra keistas teismo sprendimas. Bet britams ir olandams byloje atstovavo labai patyrę advokatai, o Islandija, kuriai, kaip mes jau žinom, nelabai kas rūpi, atsiuntė pradedančiuosius, ir tie prakišo.
Jie, ir visi islandai. Nes pinigus jie turės grąžinti iš savo kišenės, ir čia susidaro ta minėta apvali sumelė – maždaug po 60 tūkst. dol. vienai islandų šeimai, arba po 100 dolerių iš kiekvieno suaugusio islando kas mėnesį iki 2025-ųjų.
Prie ko čia islandas?
Ogi Islandijos vyriausybė pati pinigų neturi. Bandė tam reikalui gauti užsienio kreditorių paskolą, bet niekas nesutiko skolinti.
O britai ir olandai pinigų nori DABAR. Tai ką daryti? Islandija priversta atimti pinigus iš gyventojų. Su miglota perspektyva “numatyti grąžinimo mechanizmą”.
Bet įdomiausia visoje šioje istorijoje yra pats referendumas. Islandija sako, - ką tas teismas, ką tas “teisinės valstybės” statusas, ką ten tie britai su olandais. Tegu mūsų piliečiai patys pasako, ar duos pinigų.
Kol kas, suskaičiavus 30 proc. balsų, tik 2 proc. pasiryžę duoti.
O kas toliau?
TVF’as pašiurpęs – o jeigu Islandija vėliau surengs panašų referendumą ir nuspręs negrąžinti kreditų? Ta proga net svarsto galimybę nebeduoti jau seniai pažadėtų 2,1 mlrd. dolerių, skirtų Islandijai kapstytis iš krizės.
Didžioji Britanija norėtų apskųsti patį referendumo surengimo veiksmą, tik dar nesugalvojo, kur kreiptis, nes nėra tokios institucijos, kuri teistų valstybę. Tad vietoj to kažką rėkauja skėsčiodami rankom, atseit “to dar Pasaulis nematė” ir “Beprasmis tas jūsų referendumas”.
O islandai? Šalies prezidentas Grimssonas džiaugiasi. Rimtai. Patenkintas, kad gyventojai tokie aktyvūs, kad tiek daug jų sekmadienį atėjo prie balsadėžių, ir šiaip, kad neabejingi. O kaip bus su referendumo rezultatais?
“Va kai bus rezultatai, tada ir galvosim”, - sako su šypsena.
Ir tikrai, kai pagalvoji, - ko čia rūpintis iš anksto?

"G.Brownas Islandijoje"

Ką jūs į tai, jei pasakyčiau, kad Baskija – saugiausias Ispanijos regionas?
Kad ETA – ne teroristų organizacija, o darbininkų profesinė sąjunga, nekelianti absoliučiai jokio pavojaus? Kad sprogdintojai ir “kovotojai už laisvę” – Madrido propaganda, siekiant diskredituoti baskų tautą?
Kaip skelbia pasaulio spauda, “praėjęs mėnuo buvo prasčiausias Baskijos teroristų grupuotei “ETA” – sulaikyta per 30 jos narių ir lyderių.
O jeigu – ne visai taip, kaip skelbiama?
Pradėsiu nuo to, kad prieš pusantrų metų keliavau po Baskiją. Ir dėl to leisiu sau truputį romantikos, - tik tam, kad būtų lengviau suprasti, kuo čia dėti (ar nedėti) teroristai.
Žali upių slėniai, dantytos Atlanto pakrančių uolos, ąžuolų ir kaštonų giraitės su čiurlenančiais upeliais – žalumos Biskajos įlankos pakraščiuose tiek, kiek nerasite niekur kitur Ispanijoje. Čia beveik niekada nebūna sausrų, o lyja bent kas ketvirtą dieną.
Drėgnas ir švelnus Baskijos klimatas – labai dėkingas praktiškumu garsėjantiems baskams. Baskijos žemdirbių derlius - gausiausias visoje Ispanijoje. Tai apskritai pats turtingiausias Ispanijos kraštas. Sudarydami vos 5 proc. Ispanijos gyventojų (apie 2 mln.), baskai uždirba 13 proc. visų valstybės pajamų. Be to, Biskajos įlankoje iškasama apie 60 proc. krašto geležies rūdos, o Baskijos sostinėje Bilbao veikia didžiausia Ispanijos laivų statykla. Ir net baskų vietos administracija laikoma geriausia šalyje.
Visos Ispanijos mastu baskus galima laikyti turtuoliais. Kone 90 proc. juodžiausius darbus dirbančių gamyklų darbuotojų turi nuosavą būstą ir automobilį. Vertina gerą maistą ir gėrimus. Du iš dešimties pačių geriausių Europos restoranų yra Baskijoje.
Kad žmonės čia gyvena pasiturimai, byloja ir didelės kainos. Gal tik pietinėje Ispanijos dalyje, pamėgtoje Europos turčių, tektų daugiau pakloti už viešbutį, puodelį kavos ar jūrų gėrybių patiekalą. Baskijoje brangiau viskas – maistas, gėrimai, paslaugos, degalai ar automobilio remontas. Net žuvys, kurių vietiniai žvejai prigaudo tūkstančius tonų, čia kainuoja daugiau nei centrinėje Ispanijos dalyje.
Kalbant apie krizę, Baskijoje recesija, priešingai nei visoje Ispanijoje, jau baigėsi - ketvirtą 2009 m. ketvirtį jie baigė su 0,2 proc. BVP augimu. Nedarbo lygis siekia apie 10 proc., o šiaip - BVP vienam baskui yra 40 proc. didesnis nei visoje ES.
Įsivaizduokite, kaip Ispanija nenori prarasti tokio pelno šaltinio, ir neleidžia baskams net surengti referendumo dėl nepriklausomybės. Toks turėjo įvykti pernai rudenį, bet kaip tik prieš pat jį įvyko didžiulis teroristų išpuolis, ir Madridui atsirado pretekstas neleisti baskams balsuoti.
Keista, ar ne? Kad tauta, kuri taip siekia nepriklausomybės, pati sau kenkia?
Baskijoje iš tiesų veikia viena veikliausių kovos dėl nepriklausomybės organizacijų Europoje. Baskų kalba trumpinys ETA reiškia "baskas ir laisvė" (euzkadi et askatusana). Bet ši grupuotė retai griebiasi išpuolių ar apiplėšimų, o jei taip nutinka, prieš tai visuomet iš anksto įspėja, tad žmonių aukų visais atvejais išvengiama.
Tikroji ETA yra ne kas kita, kaip savotiška baskų darbininkų profsąjunga, kurios nariai niekaip nesusiję su smurtu. Kadangi Ispanijoje darbininkams organizuotai ginti savo interesus draudžia įstatymas, ši sąjunga yra pogrindinė. Prireikus jie streikais ir protestais priverčia darbdavius pakelti atlygį ar grąžinti į darbą atleistus darbuotojus, ir manoma, kad kone visi Baskijos darbininkai priklauso šiai grupei.
Užtat visi kiti nusikaltimai yra ne ETA, o iš Madrido finansuojamų grupuočių darbas.
Tai dvi nuo ETA atskilusios radikalios organizacijos ETA V ir ETA VI. Nors jos esą irgi kovoja dėl Baskijos nepriklausomybės, vietos gyventojai apie tai nenori nė girdėti.
Taip, baskai – bjauraus būdo. Atšiaurūs, nelabai draugiški. Bet religingi ir nelinkę smurtauti.
Pavyzdžiui, rodydami nepasitenkinimą Ispanijos valdžia, baskai nesikalba su jų gatvėse patruliuojančiais ispanų policijos pareigūnais.
O visus ispaniškus užrašus ir net gatvių pavadinimus užpaišo baltais dažais, vietoj “Vitoria” užrašydami “Gasteiz”, o “San Sebastianą” pavadindami “Donostia”.
Patys save jie vadina "eskualdanak", o savo kraštą – Euskadija.
Beje, iš kur ši savotiška kalba kilusi, mokslininkai iki šiol negali sutarti. Vieni teigia, kad baskų tautos lopšys esąs Kaukaze, kiti juos kildina iš Sibiro, treti ieško sąsajų su Viduržemio jūros tautomis, o kai kurie mano baskus esant kilus net iš nuskendusio Atlantidos žemyno. Šiaip ar taip, baskų kalba nepanaši į jokią kitą ir laikoma viena sudėtingiausių visame pasaulyje. Baskai juokauja, kad net velniui nepavyko jos perprasti: atvykęs į Baskiją po septynerių metų jis sugebėjo įsidėmėti tik du žodžius – "bai" (taip) ir "ez" (ne), bet vos išvykęs, abu žodžius tuoj pamiršo (visai kaip ir bet kuris turistas, įskaitant mane).
Tačiau šiai kalbai gresia išnykti. Nors Franco laikai baigėsi ir baskų kalba nebėra draudžiama, jos neleidžiama mokyti valstybinėse mokyklose, o baskų spauda griežtai cenzūruojama. Tad baskų kalbos vatojimas vis siaurėja, ir dabar ją moka vos 800 tūkst. žmonių.
Grįžtant prie romantikos. Baskijos miestas Donostija (San Sebastianas) – vienas iš tų nedaugelio didmiesčių, į kuriuos norisi sugrįžti. Jis vadinamas skandinaviškiausiu visame Pirėnų pusiasalyje, ir buvo labiausiai visoje šalyje mėgstamu Ispanijos karališkosios šeimos. Pavyzdžiui, karalienė vasarą mėgdavo iš Madrido persikelti būtent į vandenyno įlankoje įsikūrusio San Sebastiano pakrantę ir pasivaikštinėti kelių kilometrų ilgio krantine.
Net baskų nekentęs generolas Franco čia leisdavo savo atostogas, tuo tiesiog siutindamas vietos gyventojus.
Dabar šį miestą labai mėgsta nuo triukšmo ir turistų pavargę prancūzai. Jie nebijo baskų teroristų – žino, kad tokių čia paprasčiausiai nėra.
Sako, net jei ETA V ir ETA VI nariai iš tiesų yra baskai, terorizmu jie užsiima verčiau kur nors Madride, o ne Baskijos miestuose – kam skriausti savus, jei galima svetimus?

A) Kadafis gimė vargšų beduinų šeimoje. Žino, ką reiškia neturėti maisto ir drabužių.
Bet vertina prabangą. Auksą. Kartais nešioja karūną arba pasipuošia žiedais su brangiais akmenimis. Mėgsta deimantais nusagstytus baltųjų tigrų kailių apsiaustus. Gyvena prabangiuose rūmuose. Turi daug tarnų “iki gyvos galvos”. Vergų, jei norite.
B) Kadafis nuo mažens žavisi Egipto prezidentu Gamal Abdel Nasser’u, kuris šalies vadovu tapo apeliuodamas į Arabų vienybę.
Bet pats Kadafis apeliuoja tik į religinius jausmus. Kursto aistras. Yra pažadėjęs, kad Libija taps radikalų rojumi. Kad visi, kurie nori pralieti kitatikių kraują, gali gauti paramą ir ginklų Libijoje.
C) Mėgsta sakyti “mokslas – šviesa” arba “mokslas, mokslas ir dar kartą mokslas”. Mokslas Libijoje yra privalomas. Bemoksliai sodinami į kalėjimus. Mokytis.
Bet Kadafis nuolat pašiepiamas už bukumą.
D) Dažnai save lygina su Hitleriu. Kaip ir jis, nekenčia žydų. Juos kaltina savo įdukros nužudymu. Tiesa, iki šiol nėra įrodymų, kad jis apskritai buvo įsivaikinęs mergaitę, o juo labiau, kad ji buvo nužudyta.
Bet jis siekia keršto, ir ragina jo siekti visus musulmonus.
E) Dažnai lygina save ir su Leninu. Prijaučia socializmui, komunizmui ir visuotinei lygybei. Savo sukurtą režimą kartais vadina “Arabų nacionalizmu”, o kartais - “islamo socializmu”.
Ir pats parašė savo “Žaliąją knygą” - filosofinį traktatą režimą, kuris turi suvienyti Arabų pasaulį ir “atversti kitatikius”.
F) O su kitatikiais turi kovoti visi. Skleisti islamą. Vyrai, vaikai, moterys. Taip, moterys irgi turi mokėti laikyti ginklą rankoje, kai prireiks. Kadafio iniciatyva Libijoje įvesta privaloma moterų karinė prievolė. Moterų karių Libijoje – panašus skaičius kaip Izraelyje. Jei prireiktų. Karo meno jos mokosi karinėse mokyklose, ir taip įgyja neprastą išsilavinimą. Kadafis žavisi jų protu. Jo paties dukra – garsi tarptautinio (tarp-Arabinio) lygio advokatė, kuri teisme gynė patį Saddamą Husseiną.
Visos Kadafio apsaugos darbuotojos – išskirtinai moterys. Kovų menų žinovės.
Bet šiaip moterys – daugiau niekam nereikalingos. Joms Kadafis įsteigė naują instituciją – moterų kalėjimus, oficialiai vadinamus “socialinės reabilitacijos klinikomis”. Čia vyrai gali “priduoti” nusibodusias arba prasikaltusias žmonas, kur jos laikomos tol, kol kas nors jų pasigenda. Jei pasigenda. Sako, šių moterų galbūt laukia visuotinė amnestija, - jų bus pasigailėta, jei prireiks jų fizinės jėgos. Karui.
G) Taip, čia ta pati valstybė - vienintelė tiesioginė demokratija pasaulyje pagal griežčiausią Antikinės demokratijos apibrėžimą. Tas Libijos aukščiausios valdžios – tautos susirinkimo – sekretorius, kuris atsisakė visų pareigų ir atidavė jas į tautos rankas – yra tas pats Kadafis.
Bet “Foreign Policy” jo režimą priskiria prie mažiausiai laisvų valstybių pasaulyje.
H) Kadafis smerkia teroristus ir Al-Qaedą. Sako, kad tai – atgyvena. Kad šiuolaikiniame pasaulyje taip niekas nesielgia.
Bet terorizmą su laiku turi visiškai pakeisti Džihadas. “Bet kokiomis priemonėmis ir bet kokiais būdais, kokių tik prireiks”. Visai neprastas būdas - užsiauginti pavojingos valstybės spyglius ir išlikti saugesniems. Nes panašu, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau galandančių dantis ir besiruošiančių atsikąsti gardaus Libijos gamtos išteklių kąsnelio. Saugokitės Libijos. Tikrai, nėra ko ten lįsti.

Teoriškai pasaulyje yra vienintelė klasikinės, arba tiesioginės demokratijos valstybė, kur valdžia priklauso demosui.
Ji yra ir vienintelė egalitarinė valstybė, kur visi lygūs, o kiekvieno piliečio žodis turi vienodą svorį sprendžiant bet kokį klausimą.
Šis valdymo modelis turi ir savo pavadinimą – Džamahirija, kas pažodžiui reiškia “visuotinė valstybė”.
Kasdieniai klausimai čia sprendžiami vietos tarybų ir komunų susirinkimuose. O aukščiausia valdžia priklauso vyriausiajam tautos kongresui – kaip ir Antikinėje Graikijoje. Jam vadovauja nuolatinis sekretorius, kuris per pastaruosius keletą metų pamažu atsisakė visų savo įgaliojimų, pasilikdamas sau tik formalų vaidmenį.Visai kaip koks Periklis.
Šios šalies valdyme, kaip ir senovės Atėnuose, gali dalyvauti tik piliečiai.
Atėnuose 500-aisiais metais iš 300 tūkst. miesto-Polio gyventojų tokių būdavo apie 30 tūkst.
Susirinkimuose anuomet buvo nepageidaujamos moterys, imigrantai ar abejotinos reputacijos vyrai.
Labai panašiai ir čia – jokių imigrantų (išskyrus, kaip ir Graikijos atveju, jei jų neįsivaikina grynakraujė šeima). Štai kodėl šalyje beveik neliko užsieniečių, ypač italų, kurių populiacija buvo išguita, neleidžiant jai dalyvauti jokiame politiniame ar socialiniame šalies gyvenime.
Gal tik su moterimis kiek kitaip – jos skatinamos dalyvauti visuomeniame ir politiniame gyvenime, ir net verčiamos atlikti privalomąją karinę tarnybą.
Idealu, nieko nepasakysi. Ypač kai sužinai, jog tokia santvarka egzistuoja ne kokioje pažangioje Vakarų šalyje, o Afrikoje, - valstybėje, apsuptoje Čado, Sudano, Nigerijos, Alžyro, Egipto režimų.
Tokia tiesioginė demokratija, kuri egzistuoja Libijoje, - žydra svajonė Vakarams, kur visus klausimus jau seniai sprendžia ne tauta, o jos rinkti atstovai. Na, gal išskyrus Šveicariją, kur beveik kiekvienu svarbesniu klausimu kviečiamas šiuolaikinis tautos susirinkimas – rengiamas referendumas.
...
Atrodytų, šios dvi valstybės galėtų draugauti – keistis patirtimi, mokytis viena iš kitos klaidų ir abi būti pavyzdžiu vadinamajai “naujai kairiajai” – pasauliniam judėjimui, pasisakančiam už demoso sugrąžinimą į tiesioginį valdymą.
Bet nėra. Ir nedraugauja. Ir netgi taip pykstasi, kad Libijos vadovas Kadafis (Muammar al-Gaddafi) penktadienį paskelbė Šveicarijai džihadą.
“Kiekvienas musulmonas, bet kurioje pasaulio vietoje dirbantis su Šveicarija, yra išdavikas, ir eina prieš Muhamedą, Dievą ir Koraną. Musulmonai privalo eiti į visus oro uostus visame islamo pasaulyje ir saugotis, kad čia nenusileistų nė vienas Šveicarijos lėktuvas, eiti į visas prieplaukas ir saugotis, kad į dokus neįplauktų joks Šveicarijos laivas, tikrinti visas parduotuves ir žiūrėti, kad čia nebūtų parduodamos jokios šveicariškos prekės”, - pareiškė Kadafis.
Atseit, dėl to, kad pernai demokratiniame referendume beveik 58 proc. šveicarų palaikė “nedemokratinį” valdžios siūlymą uždrausti Šveicarijoje naujų Minaretų statybą (4 jau egzistuojančių Minaretų tai neliečia).
Tik 4 iš 26 kantonų tam nepritarė. Musulmonai užpyko. Libija ėmėsi veiksmų.
Bet šita priežastis – formali. Kadafiui reikėjo tik preteksto, kokiu lygiai taip pat galima laikyti ir 2008-ųjų atvejį, kuomet Šveicarijoje buvo sulaikyras Libijos vadovo sūnus Hannibalas bei jo nėščia žmona Aline. Už tai, kad atseit smurtavo prieš savo tarnus Šveicarijoje.
Arba kitas pavyzdys – du Šveicarai, iš kurių vienas šiemet buvo išsiųstas iš šalies, o kitas tik dabar, po 19 mėnesių įkalinimo, išleistas iš Libijos kalėjimo.
Bet dėl tokių dalykų (religiniai) karai juk paprastai nekyla. Į Šveicariją 2008 m. buvo eksportuojama absoliučiai visa Libijoje išgaunama nafta. Šveicarai gi Libijoje parduodavo iki dešimtadalio visų savo laikrodžių, ketvirtadalį šveicariškų variklių ir pilnai aprūpina Kadafį bei jo valdomos šalies gyventojus reikalingomis vakcinomis.

Aš, pavyzdžiui, manau, kad nesu paranoikė. Nebijau, kad ant manęs Senamiestyje nukris, kaip ant kokios suomės, varveklis. Krenta tik ant užsieniečių. Ir ant mūsų, bendrai, krenta, bet mes - kietakakčiai, mums nieko.
Nebijau, kad žnegtels kokia suledėjusi varna (nukrito šalia, Stiklių gatvėj, bet nepataikė - sakau, nėra ko bijoti).
Arba kad troleibusas suvažinės kur ties URM'o pastatu (nes ženklas "eiti draudžiama" matomas tik iš tos pusės, kur eiti nedraudžiama). Bet nieko, aš neparanoikė.
Dar nė kiek nebijau, kad mane užpuls vidury Lukiškių aikštės keturi, ir ką nors vėl atims - tik paranoikas bijotų to paties antrą kartą.
Arba kai girdžiu, kad milijonams lustinių kortelių Europoje tinka bet koks PIN kodas (kaži kaži, - negi taip jau niekas anksčiau nebūtų susiprotėjęs?) Kad naujų Lexusų greičio pedalai ir stabdžiai iš tikrųjų kartais užsikerta (Nusiperki salone. Brangiai. Ir štai jums prašom autostradoje - ir dar 112 kaip visada neatsiliepia, čia tau ne JAV, kur 911 tokiu atveju bent jau išklauso paskutiniojo riksmo). O žinot, ką sako kompiuteristai? Sako - o ko čia stebitės, čia gi software. Dar nesukurta tokia programinė įranga, kuri niekada nepavestų. Bet jei žmogus bijosi, kad visi nauji daiktai greičiausiai suges vos įjungus, tai geriau iš viso neik į parduotuvę, argi ne?
Turbūt jau girdėjot, - pasigirdo dar ir tokių baimių, kad teroristai rado naują užsiėmimą - masiškai supirkinėti botulino toksino preparatus (skirtus kosmetologijai) iš nelegalių fabrikėlių. Paslaptingai klausiama - o ką su juo darys? Aš pavyzdžiui, neparanoikė. Kosmetologijai, vadinasi - kosmetologijai.

Kai reklamų kūrėjams pristinga įkvėpimo, jie susiranda kolegų iš Naujosios Zelandijos (keisčiausias, garbės žodis) provokacijas. Stebisi, vadina akibrokštu, pripažįsta, kad “tik Zelandijoj tai įmanoma”.
Kai tūlas pilietis kreipiasi į teismą reikalaudamas legalizuoti važinėjimą dviračiu nuogam, iš karto aišku, kad jis – zelandietis. Nes tik Zelandijoj tai įmanoma. Aišku, jam niekas nedraudžia ir šiaip nuogam važinėti dviračiu, bet žmogus norėtų, kad tai būtų oficialiai įteisinta, ir tiek. (Neseniai Whangamatos kurorte konsteblis sustabdė du nuogalius ant dviračių, ir liepė užsidėti šalmus, o ne kelnes.
Jei kas užduoda klausimą, ar egzistuoja Pasaulyje valstybė, kur rinkiminę kampaniją šiuo metu vykdytų Kanapių partija jau pats klausimas suponuoja atsakymą, kad taip. Ir tik Zelandijoj tai įmanoma.
Jau nekalbant apie tai, kad Zelandijoj netrukus turėtų būti legalizuotos ir pačios kanapės – gyventojai šią iniciatyvą karštai palaiko. Ir reklamose čia ne tik nedraudžiama propaguoti alkoholio ir jo gamintojų, o kaip tik, vos ne kasmet sąlygų ir “žvaigždučių” šiuo klausimu mažėja. Užtat ji, Zelandija, gali tapti pirma Pasaulyje šalimi, kur bus iš viso uždraustas rūkymas.
Na, kas dar kokių klausimų? Gerai. Šalis, kur pirmą kartą istorijoje balsavimo teisė suteikta moterims? Bingo. Kurioje valstybėje vienintelėje perdirbamos praktiškai visos atliekos?
Kur dar, be Nyderlandų, legalizuota prostitucija (ir tuo labai didžiuojamasi ? Kokios tautybės yra Catherine Healy, internetiniame aukcione pardavusi nekaltybę, kad susimokėtų už studijas universitete? Mhm.
Kurioje angliškai kalbančioje šalyje pirmą kartą uždraustos fizinės bausmės vaikams? Nea, ne JAV.
O kur gyvena tėvai, pavadinę savo mergaitę “Tatula does the Hula?”
Šeimos teismas (toks irgi, spėkit, kur yra?) devynmetei vėliau leido susigalvoti savo variantą.
O gal visgi yra Zelandijoj kas nors neįmanomo?

Visada galvojau, kad jis vokietis - mat gimęs Vokietijoje. Na gal dar galėtų būti italas, mat Kvedlinburgo analuose įvardijamas kaip Romos imperatorių politikos vykdytojas. Labai norint pamanytum, kad lenkas, nes, prieš atvykdamas į Lietuvą, buvo persikėlęs ten gyventi.
Bet kodėl tuomet jis toks svarbus Emanueliui Zingeriui? Jis pats asmeniškai išsiuntinėjo pakvietimus į iškilmes, skirtas naujo vardo suteikimui gatvei prie Šv.Onos bažnyčios. O tas vardas - Šv.Brunono Bonifacijaus.
Žinoma, p.Zingeris - vienas ryškiausių žmogaus teisių gynėjų Lietuvoje. Gal jam kaip tik iš šitos perspektyvos nuoširdžiai skauda dėl tragiško Brunono likimo? (na juk tikrai - Brunonas, kai gavo su kuoka per galvą, buvo tik antrus metus atsivertęs į krikščionybę, be to, jaunas 35 metų vyras. Ir jo žmogaus teisės tikrai buvo pažeistos).
Bet vis tiek keista.

Iš pažiūros tik iki ausų skolose įklimpusi Graikija iš tiesų skolose yra tikrąja to žodžio prasme paskendusi. Didžiausio triukšmo šioje istorijoje sulaukė pikantiška istorija apie tai, kaip skolas nuslėpti Graikijai padėjo “Goldman Sachs”, - Volstryto pažiba.
Apie tai prirašyta ir prikalbėta daug, tad tik trumpai priminsiu esmę. 2001-aisiais “Goldman Sachs” ir Graikija sudarė sandorį – atseit prekiauti valiutomis, o iš tiesų, naudojantis svyruojančiais jų kursais, skolinti Graikijai pinigus. Pastaroji už tai turėtų mokėti didžiules palūkanas, nes toks skolinimas – labai rizikingas “Goldman Sachs”. Graikija sutiko, nes jai labai reikėjo ne tik pinigų, bet ir įstoti į eurozoną. O jei būtų pasiskolinusi “įprastu būdu”, jos užsienio skola nebūtų atitikusi Maastrichto kriterijų.
Taigi, pirmyn - atgal pervedinėjamos užsienio valiutos (eurai, doleriai ir jenos) per metus leido Graikijai “pasiskolinti” 640 mln. svarų sterlingų ir neįrašyti šių pinigų į jokias skolų knygas. Ir dar tais pačiais metais prisijungti prie euro zonos.
Ir kas dėl to kaltas?
Taip, Graikija – didelė blogietė. “Goldman Sachs” – irgi ne ką mažesni. Įtartinos ir Italija bei Didžioji Britanija, kurios, kaip aiškėja, pagal tą pačią schemą pastarąjį dešimtmetį iš įvairių privačių kompanijų pasiskolino ne vieną milijardą. O kur dar Europos Sąjunga, kuri dabar demonstratyviai“baisisi” tokia apgaule, bet pasirodo, viską kuo puikiausiai žinojo ir nedarė nieko.
Tiesa, kad būtų baisiau, grasinama Graikiją išmesti iš euro zonos. O “Goldman Sachs” atimti teisę kurį laiką bendardarbiauti su euro zonos valstybėmis. Bet kažkodėl niekam per daug nebaisu.

Po rinkimų nuvykęs į Lvovą, naujasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius sušuko: kaip džiugu, kad į vieną vietą susirinko visas Genocidas!
Kažkas iš salės jį pataisė - ne Genocidas, o Genofondas...
Viktoras Janukovičius nepasimetė:
-Taip, ir Genofondas - taip pat.
Atrodo, atsirado vertas titulo G.W.Busho įpėdinis, mat iki šiol pastarasis (na, ir dar Irano vedlys M.Ahmadinejadas) dėl savo nepakartojamų "perliukų" buvo mėgiamiausias pasaulyje humoro laidų personažas.
Pavyzdžiui, Afriką Bushas kartą pavadino tauta. O grįžęs iš Pietų Amerikos, jis su nuostaba pareiškė, kad ten jų (valstybių) visa daugybė.
Be to, Bushas neištaria (mokslininkai jam iš tiesų diagnozavo diseksiją, bet dabar ne apie tai) kai kurių žodžių. Tiksliau, ištaria juos taip, kad žodžiai įgauna priešingą reikšmę. JAV rašytojas Mark Crispin Miller Norton parašė apie tai visą knygą “The Bush Dyslexicon: Observations on a National Disorder”. Ir vardija, dėl kokių priežasčių “hostile” Bushas tardavo kaip “hostage,” “arbitrary” vietoj “arbitration,” “preserve” vadino “persevere,” o “cufflink” - “handcuff".
Na o įspūdingiausias G.W.Busho pasisakymas buvo turbūt 2001 m. rugpjūtį apie taikos procesą Artimuosiuose rytuose. Neversiu - neįmanoma.
“There’s a lot of people in the Middle East who are desirous to get into the Mitchell process. And – but first things first. The – these terrorist acts, and, you know, the responses have got to end in order for us to get to the framework – the groundwork – not framework, the groundwork to discuss a framework for peace, to lay the – all right.”
Ne ką prasčiau ir V.Janukovičius. Jam Čechovas - didis poetas, o Babelis - tas pats kas Augustas Bebelis. Kaip ir Anna Achmatova, kurią Janukovičius vadina Achmetova- gal savo pagrindinio rėmėjo, Donecko oligarcho Achmatovo garbei. All rihght.

Amerikiečiai didžiuojasi: jų prezidentai nenusileidžia kitiems Vakarų lyderiams protokolo išmanymu. O gal net kuria savo, amerikietišką, protokolą.
Jie iki šiol tebesišaipo iš G.W.Busho bučinio su Saudo Arabijos karaliumi Abdullah (su kuriuo jiedu vėliau vaikštinėjo laikydamiesi už rankų), o labiausiai – iš istorinio jo “pasikutinėjimo” su A.Merkel.
O ir naujasis prezidentas – ne ką prastesnis protokolo “žinovas”.
Kai B.Obama nuvyko į Saudo Arabiją ir žemai nusilenkė tam pačiam karaliui, žiniasklaida linksminosi. Kai sveikindamasis su Japonijos imperatoriumi ne tik nusilenkė iki pažemių, bet tai darydamas dar ir ištiesė jam ranką, jau gana griežtai buvo išvadintas neišmanėliu, stačioku ir tamsuoliu, kuris nieko nenutuokia apie griežtą Japonijos protokolą. (Abi rankos prispaustos prie šonų, nedidelis pasilenkimas tiesia nugara “iš juosmens”, pagarbus atstumas, kad nesusidaužtum kaktomis, ir nuleistos akys, kad nereikėtų spoksoti iš apačios).
bet kai Kinijoje (ir pražergtomis kojomis) lygiai taip pat pasilenkė prieš Kinijos prezidentą Hu Jintao, (aišku, tiesdamas jam ranką), internete pasirodė nuotraukos, kurių pavadinimuose buvo klausiama, į ką, stovintį už nugaros, per kojas, žiūri prezidentas.
O va dabar visi protokolo žinovai tegu prasmenga: prieš gerą savaitėlę B.Obama lygiai taip pat, žemai lenkdamasis, ištiesė ranką Tampos (Florida) merei. Komentarų - jau jokių. Gal tikrai B.Obama po pirmų fiasko nusprendė parodyti, kad jis ne suklydo, o taip sveikintis su visais ir buvo sumanęs?

Iki šiol linksma prisiminti istoriją apie tai, kaip stilistėms visus "jog" automatiškai pakeitus į "kad", viename žurnale pasirodė straipsnis apie Lietuvos kunigaikštį Kadailą. O kartą, nežinia kokiomis aplinkybėmis, kitas nacionalinis dienraštis, supainiojęs V su P, parašė, jog "geriausią pa*yzdį parodė Antano Smetonos žmona ponia Smetonienė".
Dar labai smagu, kai kaskart rašant apie Vladimirą Putiną, spellingas man vietoj to siūlo verčiau rašyti apie patiną. O štai šiandien Irano prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą jis pavadino Mangirdu Madingiausiuoju.
Pasakykite, kas ir kelintais metais sudarė tą žodyną, kuris recesiją laiko procesija, o Lukašenką prieš jo paties norą siūlo vadinti Lukaševičiumi (kaip Janukovičių, žinoma, Januškevičiumi). Nors tai, aišku, vis tiek geriau negu Bušas-tušas arba Clinton - balintoja.
Ir gal nieko keisto, jei "Bloomberg" lietuviškai reiškia "Žergloti", o savireguliacija - tas pats, kas trianguliacija. Bet kai sakau - nenoromis, o spellingas man atšauna, kad aš - Nenoro Mis, pasiduodu.

Kokia likimo ironija.
Wilhemas Hankelis, senas euroskeptikas, dar 1990-aisiais sakė, kad ES narėms nereikia įsivesti euro. Ir tada dar tik būsimą valiutą pavadino Ikaru – Graikų legendos herojumi, sumokėjusiu gyvybe už skrydį į aukštumas. Tik tada W. Hankelis turbūt nemanė, kad jo “sparnuota” frazė išsipildys pažodžiui, ir kad euras degti pradės kaip tik nuo Graikijos.
...
“These wings are held together by wax. If it gets too hot, it will melt and the wings will fall apart. So do not fly too close to the sun. Stay low and we will be safe."

Abreviatūros tęsiasi. Gal čia kokia nauja mada, kaip kad čiumas (pasirodo, reiškia čemodaną) arba lagas (lagaminas)?
"You can't put a lipstick on PIGS", - analysts at Denmark's Danske Bank wrote in a report noting the start of the long-running financial problems of Portugal, Italy, Greece and Spain.
Čia tau ne koks ŠP.

Hilarija Klintonienė prisipažino, kad jai baisiausia - visai ne NI - Nuclear Iran. Baisiausia - WMD. SCBRNA.
Weapons of Mass Destruction. Sophisticated, chemical, biological, radiological and nuclear attack.

Buvęs JAV iždo sekretorius Henry Paulsonas žinojo (ir tylėjo), kad 2008-aisiais Rusija sugalvojo, kaip, su Kinijos pagalba, sugriauti JAV paskolų rinką ir sukelti finansų krizę. Atseit kaip tik Olimpinių žaidynių metu Rusija pasiūlė Kinijai atsikratyti "Fannie Mae" ir "Freddie Mac" akcijomis ir taip jas nuvertinti, kad JAV būtų priversta šioms dviems kompanijoms suteikti finansinę paramą.
Paulsonas aiškina, kad tai buvo aukščiausio lygio dviejų valstybių sąmokslas.
Faktas lieka faktu - Rusijos holdingų turimos "blogos paskolos" dviejose JAV bendrovėse 2008-aisiais siekė 65 mlrd. JAV dol. O 2009-ųjų pradžioje jos visos buvo išpirktos JAV vyriausybės lėšomis.

Dar įdomesnė versija - kad Rusija siekė pasaulinės finansų griūties, kad sužlugdytų savo pačios "Gazpromą", kurio stiprios pozicijos nenaudingos, pavyzdžiui, asmeniškai Vladimirui Putinui (nors jis apie tai garsiai niekam nesakytų).
Taigi, kaip visada. Kalbama, kad Rusijai naudinga Irano-JAV santykių krizė, prie kurios Rusija - bet tik iš pirmo žvilgsnio - niekaip neprisideda. Kaip ir nesibaigianti įtampa tarp JAV ir Pietų Korėjos.

Šiandien - tiesiog keletas faktų. Įdomumo dėlei.

* Australija pasirašė didžiulį kontraktą su Kinija ir tieks jos atominėms elektrinėms akmens anglį. Anglies kasykla Kvinslendo valstijoje bus pavadinta "China First" (and not the last:) BBC.

* Kinija su Australija sudarė dujų eksporto sutartį - didžiausią pastarosios istorijoje. ABC News.

* Shell ir BG dujas pirks iš Australijos. The Australian WSJ.

Ir desertas:

* Kinija, kuri pernai tapo didžiausia pasaulio eksportuotoja, tapo ir svarbiausia Irano prekybos partnere. Foreign Policy.

* O Kinijos (ir visai ne JAV) konsorciumas BP-CNPC atstatys naftos gavybos platformą Irake.

* Nes JAV bendrovės vieną po kito pralaimi aukcionus dėl naftos kontraktų su Iraku. Ir "po šešių metų okupacijos išeina palikdamos naftą Kinijai.

Viename klipe berniukas estišku akcentu vardina Estijos miestus – pagiria, paskui papeikia ir apie kiekvieną daro tą pačią išvadą: not recommend.
O aš labai dažnai pagalvodavau: kaip gerai, kad neturiu šuns. Geras gyvūnėlis, nekvailas, linksmas. Bet eik su juo du kartus per dieną į purvyną lyjant, sningant ar susirgus. Not recommend.
Šiandien džiaugiuosi, kad neturiu ir Toyotos. Gražūs jie. Ypač amerikoniškas “Matrix”. Net ir mielas mažiukas “Jarikas”, kurį didžiuodamasi vairavo mano pirmoji bosė, ir kuris atsitiktinai tapo pirma mašina, už kurios vairo pati atsisėdau.
O visgi – not recommend.
Iki pernai Toyota dar nė karto nebuvo atšaukusi nė vieno savo automobilio dėl kokio nors techninio broko. Per paskutinius 18 mėnesių – aštuonis milijonus. Per paskutinę savaitę - tris kartus.
Vienintelis dalykas, kurio dabar tikrai norėčiau – dirbti Toyota komunikacijos departamente ir būti atsakinga už krizių valdymą.
Nes oi kaip not recommend yra tai, ką jie daro kritinėse situacijose.
Matyt, net šiam staffui galioja taisyklė, kad darbas Japonijoje prasideda aštuntą ir baigiasi šeštą, o jei "Lexusas" sugriūva savaitgalį - į darbą not recommend.

Vakar JAV buvo ta diena, kai iki išnaktų rėkaujama gatvėse ir didžiuliais kiekiais geriamas alus (nors kitą rytą – į darbą). “Super Bowl” futbolo taurės finalas – absoliučiai žiūrimiausias sporto renginys Amerikoje per visus metus.
Išankstinė apklausa rodo, kad 88 proc. amerikiečių buvo įsitikinę, jog lemiamas varžybas vien per televizorių stebės daugiau nei 99 milijonai gyventojų.
Tačiau įdomus niuansas: didelei daliai amerikiečių visiškai nerūpi pačios rungtynės, kuriose vakar susitiko New Orleano ir Indianapolio komandos. Štai kitoje apklausoje, kurioje buvo teiraujamasi, kurią iš dviejų komandų palaiko, maždaug pusė gyventojų į klausimą atsakė klausimu “Who cares?”.
Ir prižadėjo rungtynes vis tiek žiūrėti – bent jau per televizorių, nekalbant apie tuos 75,5 tūkst., kurie varžybas gyvai stebėjo Sun Life stadione.
Buvęs reklamistas Jamesas Othmeras neabejoja, kad didžioji dauguma iš tiesų domisi ne (vien) žaidimu.
Ne ką mažiau jie veržiasi pamatyti… reklamos.
“Amerikiečiai gauna koncentruotą informaciją apie tai, ką šiemet pirkti, už ką balsuoti arba kur važiuoti”, - sako Jamesas Othmeras (rekomenduoju visai neblogą, nors ir neilgą, interviu su juo apie šiuos niuansus).
Vien tai, kokią atranką praeina reklamos, kurios rodomos Super Bowl stadione, garantuoja, kad čia reklamuojasi geriausi iš geriausių. Ką jau kalbėti apie tų reklamų kainą.
Beje, šiemet ji buvo vos vos mažesnė negu pernai (dėl kelių priežasčių: užsakovai neturi tiek pinigų kiek pernai, o ir nenorėjo mokėti milžiniškų sumų, nes finale nebuvo didžiausių rinkų atstovių– Niujorko ir Dallaso komandų, kurių gerbėjai yra ir didžiausi visa ko pirkėjai Amerikoje). Vis dėlto 30 sekundžių reklama vakar naktį buvo pardavinėjama nuo 2,5-2,8 mln. JAV dol., bet ir turintieji pinigų nebūtinai galėjo ją nusipirkti. Sklando kalbos, kad buvo korporacijų, siūliusių už pusę minutės ir 15 milijonų, bet nežinia, ar joms pasisekė.
Dauguma sutiko mokėti vien už tai, kad viešai būtų svarstoma, ar leisti joms reklamuotis – ir vertino tai kaip sąžiningą kainą už kelis mėnesius iki finalo truksiantį ‘pijarą’, nepriklausomai nuo to, ar reklama galiausiai bus parodyta.
Trumpai tariant, Super Bowl Amerikoje - ne (tik) futbolininkų, bet ir verslininkų čempionatas, ir šiemet jame laimėjo ne (vien) Naujojo Orleano komanda (pirmą kartą per 43 metus), bet ir Waltas Disnėjus arba tokie automobilininkai kaip Audi, Honda, Hyundai, Dodge ir Cars.com. Ar Coca Cola. Net ir Pepsi, kuriai nebuvo leista reklamuoti šio savo prekinio ženklo, bet į eterį prasimušė jos brandas “Doritos”.
Ypatingas dėmesys garantuojamas ir tiems, kurie Super Bowl finale reklamavosi pirmą kartą – “Boost Mobile”, “US Census Bureau” ar prieš abortus kovojanti Krikščionių bendruomenė “Focus on the Family”.
Na o didžiausiu pralaimėtoju galima vadinti “General Motors” – šiemet jam neteko laimės reklamuoti nė vieno savo gaminamo automobilio, nors JAV vyriausybė, kalbama, greičiausiai būtų sutikusi apmokėti dalį sumos.
Beje, oficialiame Super Bowl tinklapyje galima pasižiūrėti ne tik vakar rodytas reklamas, bet ir tas, kurios buvo uždraustos, bet, mano subjektyvia nuomone, dėl to ne mažiau puikios :)
(Įdomu, kiek kainuoja tai, kad jos šiame puslapyje vis dėlto talpinamos?)

Konkursą greitųjų traukinių įsigijimui paskelbusi Didžiosios Britanijos susisiekimo ministerija gavo tris pasiūlymus pirkti visiškai identiškus greituosius traukinius iš trijų skirtingų kompanijų – Kinijos, Ispanijos ir Korėjos. Kaip sakiau - identiškus. Ir pagamintus pagal Vakarietiškas technologijas.
Ir spėkite, kas, naudodamas lygiai tas pačias technologijas, traukinį sugeba pagaminti pigiausiai?
Kitas pavyzdys.
Sičuanio provincijoje įsikūrusi kompanija ilgu pavadinimu “Tengzongo Sunkioji industrinė technika Limited” pernai nusipirko amerikietišką monstrą „Hummer“. Sumokėjo kelis milijardus JAV dolerių už automobilį, kurio pardavimai net JAV (kuri iš viso yra vienintelė pasaulio valstybė, sugebanti suprasti "Hummerio" grožį ir seksualumą) pernai smuko 51 proc. Kinijoje tokių iš viso niekas nepirktų, net jei mašina persivadintų į kokį Hum-Hi-merą.
Beje, lyrinis nukrypimas.
Kartą Arnoldas Schwarzeneggeris stovėjo prie savo namų Kalifornijoje, o gatve pravažiavo kolona karinių automobilių "Humvee". Arnoldas buvo sužavėtas. "Koks grožis", - atsiduso, ir garsiai ištarė, kad labai norėtų tokio savo kieme. Sako, tuo metu jis stovėjo greta "General Motors" boso, ir šis užuominą suprato. Išardė "Humvee", kažką nuėmė, kažko pridėjo, - na, kad bent šiek tiek primintų civilinį automobilį ir gatvėje Arnoldas nesijaustų lyg važinėdamas tanku. Ir įteikė šią žavią dovaną būsimam gubernatoriui.
Bet grįžkim prie Kinijos. Taigi, kinai nusipirko keliasdešimčia milijardų vertinamas karinių automobilių "Humvee" technologijas. Pigiai.
Lygiai taip pat nebrangiai Kinijos kompanija "BAIC" pernai nusipirko JAV automobilių dalių gamintojo "Delphi" kontrolinį akcijų paketą. Norėjo nusipirkti ir "Volvo", "Opelį" bei "Saabą" (su visais darbuotojais), bet jau niekas nepardavė - "General Motors" ir kitos Vakarų kompanijos pagaliau prabudo.
Beje, "BAIC" už nabagą "Saabą" pernai rudenį pasiūlė 3 milijardus JAV dol., bet nieko nepešė - švedijos bendrovė už niekingus 400 milijonų atiteko kažkokiai mažulytei ir niekam nežinomai olandų firmelei "Spyker". Su teise "Saabą" parduoti. Spėkite, kas jiems kokį balandį pasiūlys geriausią kainą?:)
Bet grįžkim į pradžią, prie traukinių.
Didžiosios Britanijos susisiekimo ministerija mėgino išpūsti burbulą - sukelti skandalą, atseit Kinija pigius "Vakarietiškus" greituosius traukinius gamina neturėdama tokios teisės. Plagijuoja, paprastai kalbant. Ir liko "su nosimi" - paaiškėjo, kad technologijos kūrėjai patys pardavė kinams licenciją. Atseit, geriau gaminkitės patys, bet legaliai, negu vokite, taip kaip iš "Nokia" ar "Sony", kurios Kinijoje yra pačios populiariausios "firmos", tik vadinasi, žinoma, vos vos kitaip.
Pati laikiau rankoje - dailiai padaryta. Ir svarbiausia, veikia. Tokia pati Lietuvoje kainuos kelis tūkstančius litų, o Šanchajuje galima nusipirkti už tris šimtus.
Sako, "Nokia" irgi svarsto galimybę pasidalinti su kinais kai kuriais savo išradimais - už simbolinį mokestį, ir su sąlyga, kad pigios vakarietiškų telefonų kopijos nebus eksportuojamos. O turgeliuose - tegu sau prekiauja vietiniams poreikiams.

Nebuvau čia nuo liepos - neturėjau gerų žinių, tad nesinorėjo aušinti burnos. Užtat per pusmetį pamiršau, kaip rašyti - išeina kažkaip "veidiškai". Profesinė liga, jei nenuskambės per daug snobiškai.

Vienas draugas ne taip seniai į “Facebook’ą” įkėlė nuotrauką iš savo 30-ojo gimtadienio, kur jis net prisimerkęs iš malonumo ragauja “Uteną” iš mėlynos skardinės. Bet stebiuosi ne tuo – aš irgi mėgstu Uteną, ir iš skardinės – taip pat, kad ir ką sakytų ekspertai apie butelių privalumus. Labiau nustebino vienas komentaras po nuotrauka: “tai kodėl dabar alų iš miltelių”? Ir jubiliato atsakymas: “žinau, žinau, bet ką darysi, kitokio nebuvo”. Tada nusistebėjau – nuo kada lietuviškas alus tapo “chemija”. Bet paskui pamažu ir iki manęs atėjo “gandas”: pasirodo, lietuviškos daryklos jau metų metus vaikosi greito pelno ir apeina šimtametes alaus virimo tradicijas, pagreitindamos fermentaciją, genetiškai modifikuodamos mieles ir “pildamos kažkokius miltelius”. Nesvarbu, kad tokia ir yra pramoninė alaus virimo technologija, naudojama tiek Vokietijoje, tiek Čekijoje, Airijoje ar Kinijoje.

Landsbergiška retorika kalbant, kas galėtų paneigti, jog kai kurie Lietuvos marketingo guru būtent tokia vis didesnį populiarumą įgaunančia legenda apie "cheminį alų" mėgina pakeisti iki šiol džiuginusią gražią lietuviško alaus pasaką, ir, be abejo, į rinką atvesti kažką naujo. Nelietuviško, žinoma.

Akys užkliūva už ką tik prekyboje pasirodžiusių alaus naujienų iš Čekijos. Skonis, aišku, mažai kuo skiriasi (ir nesimėtykit akmenim – visi eksportiniai alūs yra toje pačioje skonių skalėje). Užtat iš pirmųjų prisistatymų aišku, kad čia kaip tik ir atkeliauja toji alternatyva “vietinei chemijai” - pagaminta pagal “tikrą” receptūrą, be jokių miltukų – mažoje daryklėlėje, kur vos ne pats šeimininkas rankomis alų pilsto į butelius ir su meile įdeda į pintinėlę pirkėjui.

Kažkodėl labai primena, kaip ką tik sėkmingai buvome įtikinti, kad reikia gerti ne “užsieninę”, o lietuvišką - “Olia lia” colą. Skonis irgi mažai kuo skiriasi, bet ką reiškia sužinoti, kad kažkur pajūryje pastarąją su meile “verda” seksualios chemikės, kai tuo tarpu “Coca Colą” pramoniniu būdu “kepa” Alytaus fabrikas (o kad iš miltukų – ir sakyti nereikia, seniai visi žino).

Tad, tęsiant filosofine gaida, ar tik ne čekų bravoras sumanė sudrebinti Lietuviško salyklo pamatus. Ir ar tik ne to paties uodo (žemaičiai pasakytų – Kuisio) zvimbimas čia girdėti?

Šią savaitę visai šalia Prezidentūros ant sienų buvo išklijuoti reklaminiai plakatai.  Laiku ir vietoje. Ypač – vietoje. Ten, kur užsieniečiai nesusilaiko nepažymėję vienos kitos kertės kai niekas (išskyrus stebėjimo kameras) nemato jų, o jie niekur nemato tualeto.

Reklama iš pažiūros subtilesnė  už subtilią. Siena, kurioje lopinėlis nukritusio tinko atidengia plytas. Ir užrašas – “Prostenal”. Vieni praeiviai eina ir praeina (ypač moterys), kiti stabteli ir sukrizena, treti juokiasi iki nukritimo, arba sustoję fotografuojasi.

“Vaistai.lt” aiškina, kad “Prostenal” – kapsulės, padedančios palaikyti prostatos veiklą. O reklama, kurios oficialus pavadinimas – “Visa griaunanti srovė” (va dėl ko prie Prezidentūros ištisai nubyra tinkas), gali užkliūti nebent jautriems restauruotojams arba davatkoms. Todėl niekam ir neužkliūna. Ir niekam į galvą neateitų, kad joje raginama stipria srove niokoti valstybinių institucijų pastatų sienas. Priešingai – geranoriška užsimenama, kad vargšai užsieniečiai prieš eidami į Vilniaus senamiestį turėtų bent kelis mėnesius pagerti tų kapsulių - kad "šventas reikalas" nepatupdytų į areštinę. 

“Prostenal” aš nereklamuoju. Ir jokių pinigų už šio vardo paminėjimą man niekas nesumokėjo. Bet negalėjau susilaikyti neradusi "devynių skirtumų" tarp neplėštinos nuo sienų (net jei reklamuojamas ne itin subtilumui pasiduodantis produktas) ir šiuo požiūriu priešingos reklamos – apie pastarąją šiandien rašo daugelis Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Indijos ir kitų šalių dienraščių. O šios audros kaltininkas – ne koks klimato atšilimas, o gilias šaknis (ir tikrai didelį reklamos biudžetą) turintis Burger Kingas.

Madride šįryt galvotrūkčiais buvo nuplėšinėjamos reklamos, kuriose vaizduojama Induistų garbinama deivė Lakšmi, vietoj pagalvės apsižergusi didžiulį mėsainį. Induistų bendruomenės jau kreipėsi į teismą, ir nors kai kurie reklamos poveikio analitikai (bent jau Lietuvoje) linkę aiškinti, atseit neigiamas paminėjimas visada geriau nei jokio, tačiau Burger King’ui gresia milijoniniai ieškiniai už religinių jausmų įžeidimą, ir kažin ar sprendimas “Texican Wooper’į” pakišti vegetarų deivei po užpakaliu atsipirks. Juolab kad atsirado šimtai svetainių, kuriose tyčiojamasi ir iš Burger Kingo, ir iš jo ypatingojo mėsainio. Liežuvis neapsiverčia, bet jo valgymas per vieną dieną įgijo daugybę sinonimų ir prasmių, vargu ar paskatinsiančių Texicaną valgyti kitiems matant.

P.s. “Texican Wooper” yra kaip tik tas mėsainis, kurį atskiru nurodymu yra uždraudę induistų dvasiniai vadovai, mat jame nėra nė vieno leistino produkto. Gal tai turėjo omeny reklamos autoriai, virš Lakšmi galvos užrašę “La merienda es sagrada” – “šventas užkandis”. Logiška: jei kažko negalima (kaip ir prie Prezidentūros), argi tai ne “šventas reikalas”?

P.p.s. Jei nesate induistai ir norėtumėte tokį patiekalą pamėginti pasigaminti namie, radau mėsainio įdaro sudėtį: jautienos kepsneliai (induistams jautiena draudžiama), čili padažas (jautiena (ta pati, induistams draudžiama), svogūnai (induistams simbolizuoja nedoras aistras ir yra draudžiami), česnakai, aitrieji pipirai ir anyžiai), bei iš kiaušinių (jie induistams draudžiami) pagamintas majonezas.